Dalia Kazlauskienė
2021-01-29
Algimanto Gražulio straipsnyje „Piktybiškas bejėgiškumas?“ (Kultūros barai 2020, 12) paminėti ir aptarti tikriausiai visi paskutinįjį dešimtmetį restauruoti, renovuoti, pritaikyti pastatai Vilniaus senamiestyje. Straipsnio nerecenzuoju, bet noriu kolegų dėmesį atkreipti į kelis objektus, kuriuose dirbau, t.y. su kolegomis atlikome architektūros tyrimus.
Kad vadinamųjų Pšezdeckių rūmų, Visų Šventųjų g. 7 / Pylimo g. 54 fasadinė siena Pylimo gatvėje yra dalis Vilniaus gynybinės sienos, buvo žinoma iš istorinių duomenų, patvirtintų ir archeologinių tyrimų, ir architektūros tyrimų metu. Tai žinojo ir projektuotojai, ir savininkas. O ar buvo žiūrima į tai, kaip į nusižengimą derinimo komisijose? Mes, tyrėjai, bendravome su savininku ir projektuotojais ne tik dėl gynybinės sienos, bet ir dėl kitų išlikusių vertybių bei pastato planinės struktūros.
Į objektą Latako g. 5 straipsnio autorius neužėjo ir niekuo nepasidomėjo. O čia taip pat dirbo ir archeologai, ir architektūros tyrėjai. Pastatai buvo labai nukentėję nuo fabriko įrenginių, ypatingai viduje, vertingųjų savybių netekę seniai, bet puikiai pritaikyti, stengiantis, kad mokyklos patalpos netaptų standartinio naujo pastato įvaizdžiu. Jokios vertingos interjero savybės nesunaikintos, kaip įtarė straipsnio autorius. O užsakovą ir projektuotojus reikia pagerbti, nes fabriko įrenginių sužalotos patalpos tapo puikiomis mokymo erdvėmis. Suprantama, kad straipsnio autorius negalėjo rasti informacijos apie objektą jokiame archyve, nes tokio archyvo, kur būtų sistemingai kaupiama tyrimų medžiaga nėra. Tik archeologų ataskaitos tvarkingai sugula į vieną archyvą ir kiekvienais metais išleidžiamas leidinys.
Beje, sklando gandas, kad „reformuojami“, o gal net naikinami teritorinių padalinių archyvai, iškeliamas KPC archyvas. Ar tai tiesa ir ar bus geriau? Ir kada bus geriau, laikas yra greitas.
Dabar apie objektą, kuris dar nebaigtas, tad ir neaptartas A. Gražulio. Ar jis bus matomas nuo Pylimo gatvės pro būsimo Reformatų parko medžius? Tai pasislėpęs už buvusių kapinių Vilniaus evangelikų-reformatų buvęs sinodo pastatas (u.k. 27037), seniai nebe evangelikų-reformatų, bet su jų palikimu: vienintelis išlikęs materialus buvusių evangelikų-reformatų kapinių palikimas – XVII a. 2 aukštų koplyčia su kriptomis rūsyje ir kupolu pastogėje (dabar - pirmas mezonino aukštas). Vargiai ar bus galima pamatyti šią unikalią koplyčią iš vidaus, nes buvusio sinodo pastate projektuojami butai. Koplyčia buvo įkorporuota ir paslėpta XIX a. klasicizmo pastate, kuris apjungė gotikos, renesanso, baroko mūrus. Išlikusi barokinės virenės vieta II aukšte (I aukšte buvo užfiksuota dar 1997 m.), jos skliautai, kamino arkinių sąramų konstrukcija, kamino gaubtas ir pats kaminas mezonino I aukšte, netoliese XVII a. koplyčios kupolo.
Virenės kamino vidus
Kadangi pastatas turi valstybės saugomo objekto statusą, Registre yra savininko įsipareigojimas:
„Valdytojas įsipareigoja leisti kultūros paveldo objektą pažinimo tikslu lankyti ir apžiūrėti iš išorės nemokamai. Leisti apžiūrėti sinodo pastato interjerą iš anksto susitarus su valdytoju ar įgaliotiniu elektroniniu paštu (duotas e-mailas ir tel. Nr.). Lankymo sąlygas valdytojas įsipareigoja skelbti visuomenei prieinamomis informacijos priemonėmis (stende, internete ir kt.).“
Atliekant objekte tyrimus, buvo minima, kad savininkas sutiko paskirti visuomenės apžiūrai patalpą su sienine tapyba. Kai bus restauruota.
Įdomi derinimo eiga. Pirmiausia buvo derinama stogo konstrukcija, tiksliau tariant, mezonino aukštis ir stoglangių pobūdis. Dabar atrodo keista, kad nebuvo atsižvelgta į pastato planinę struktūrą.
Atlikus architektūros tyrimus 2019 m., buvo pateiktos vertingosios savybės, papildančios 1997 m. tyrimų duomenis.
2020 m. buvo gautas užsakymas užfiksuoti naujai atidengtas nišas, kad būtų galima vertingąsias savybes papildyti. KPC darbuotoja tai atliko skubos tvarka, kai Restauratorių sąjungos vardu pranešėme į KPD Vilniaus skyrių apie iškirstą angą XVII a. koplyčios sienoje ir atidengtą virenės kamino kupolą II aukšte. Mat, iki tol virenės vieta buvo neprieinama dėl pastato avarinės būklės.
Mano nuomone, nesenoje šio objekto istorijoje ir tvarkybos darbų vykdymo eigoje matosi visos kultūros paveldo objektų Lietuvoje bėdos: savininkų požiūris ir tikslai, KPD pasyvumas ir nesirūpinimas valstybės saugomais objektais, projektuotojų ir derintojų nepaisymas architektūros tyrimų duomenų.
Būtina kelti klausimus ir diskutuoti apie NKP apsaugos specialistų ugdymą, edukaciją, reglamentą, kritinio požiūrio trūkumą, savišvietą, ataskaitų ir straipsnių (ne)rašymą, apie privačius archyvus bei pagalvoti, kaip galėtume inicijuoti susiklosčiusios situacijos pasikeitimą. Gal rašyti raštus, gal kviesti į pagalbą žurnalistus?