ĮDOMU

Restauravimo taryba primygtinai pabrėžė, kad Prienų vargonų restauravimo programoje, be kitų jau minėtų trūkumų („negrabi“ kalba, neatlikti beprasmiai tyrimai, programoje nepatiekti finansiniai skaičiavimai) dar ir netinkamai paruošta restauravimo darbų metodika. Esą, nėra aprašomi technologiniai restauravimo darbų procesai, naudotinos medžiagos ir priemonės.

Metas išsiaiškinti, kaip Taryba supranta pačią metodikos esmę. Pagal ministro patvirtintą Tvarkos aprašą, Dailės vertybės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų metodika – dokumentacija, kurioje pateikta Dailės vertybės tyrimo, konservavimo, restauravimo darbų technologija. Kadaise anuometinė Restauravimo tarybos pirmininkė D. Krūminienė paprašė papildyti programos reikalavimą Vargonus išvalyti paaiškinimu, kuo ir kaip valyti – dulkių siurbliu, šepetėliu, skuduru ir pan., nes tai ir esanti technologija. Kai kurių Tarybos narių įsitikinimu būtent tai yra labai svarbūs, kone lemtingi dalykai.

Įdomu, kaip Restauravimo taryba įsivaizduoja teisingą vargonų restauravimo metodiką. Pavartykime minėtą „pavyzdinę“ Prienų vargonų restauravimo programą. Jos autorius nepasirašė, tačiau palyginus programos tekstą – argumentaciją, sakinių struktūrą, leksiką ir kt. galima neabejoti, kad to paties eksperto buvo parengtos bei Restauravimo  tarybos patvirtintos kitų pastarųjų metų (Pivašiūnų, Telšių, Ž. Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios) vargonų restauravimo programos.

Visų šių programų METODIKOS yra tiek panašios, kad galima žiūrėti į bet kurią. Visos padarytos pagal vieną kurpalių, ištisais punktais kartojamos.  Tiek „pavyzdinės“ , tiek ir visose kitose programose pateiktą METODIKĄ daugiausia sudaro bendri dalykai, kuriuos bet kuris žmogus, meistraujantis vargonus ir pretenduojantis tapti restauratoriumi, paprastai žino dar iki pirmojo susitikimo su Atestavimo komisija. Kiekvienoje tų programų net po porą kartų kartojamas nurodymas, kad vargonų tyrimo ir restauravimo darbus gali atlikti tik atestuoti vargonų restauratoriai arba atestuoto restauratoriaus vadovaujami vargonų meistrai. Tai yra įstatymo reikalavimas, tai kurių galų kiekvienoje programoje po porą kartų kartoti? Be to, jeigu jie atestuoti, kam reikia kiekvienoje programoje dėstyti elementarius dalykus? Juk jau trečios kategorijos atestavimo reikalavimuose visa tai su kaupu išvardinta.

„Pavyzdinės“ Prienų programos METODIKĄ sudaro 1.109 žodžiai. Didžioji dalis yra vadovėlinių tiesų kartojimo ir tuščiažodžiavimas. Tokie nuolat, kiti net po porą kartų kartojami „svarbūs“ metodiniai ir technologiniai nurodymai, kaip antai prieš ardant kiekvieną dalį atsargiai šepetėliu nuvalyti dulkes, smulkias šiukšleles, tinko gabalėlius. Nepažeisti instrumento vertingųjų autentiškųjų dalių ir nepadaryti neatstatomos žalos. Arba – išvalyti visą vargonų vidų ir atskiras dalis dulkių siurbliu, šluostėmis nuo susikaupusių dulkių ir šiukšlių (naudojant mišinį: vanduo ir spiritas 1: 1 ir glicerino 5-6 lašai 100 ml). Labai svarbus nurodymas karštu vandeniu pašalinti remonto metu užklijuotus popierius nuo vamzdžių liemens. Suspaustu oru išvalyti iš vamzdžių dulkes, iš išorės nuplauti vandeniu ir po to sausai nušluostyti. Tokie pamokymai primena vaikų darželį.

Vargonai yra didelis ir iš įvairių dalių sudarytas objektas, kuriam valyti pats restauratorius išsivalys pagal aplinkybes. Reikia nepamiršti, kad turi dirbti žmonės, kurių kompetenciją privalėjo patikrinti Atestavimo komisija. Kitas dalykas, kad pačios Komisijos kompetencija šioje srityje yra su dideliu klaustuku. Neturėdama pakankamai žinių vargonų restauravimo klausimais, ji atestuoja „iš akies“, remdamasi daugiau „politine valia“. 

Kas yra ta vargonų restauravimo technologija? Tyrimų technologija? Kokios gali  būti istorinių ar organologinių tyrimų technologijos? Neabejotinai, restauruojant vargonus, tiksliau, rengiant programą svarbiausi yra istoriniai tyrimai, nes juose dažniausiai glūdi atsakymas į daugumą klausimų, pradedant medžiagomis ir baigiant intonavimo ir derinimo ypatumais.

Apgailėtiną situaciją, kai vargonams bandoma primesti jiems visai nepriimtinus, ydingus dalykus, suponavo ilgametė tradicija, kurią prieš porą metų dar kartą įtvirtino Ministro įsakymu patvirtintas KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠAS^[1]. Pagal šio Aprašo punktą 5, dailės kūriniai suprantami (?!) kaip molbertinė ir sienų tapyba (paveikslai, freskos, mozaikos, sgrafitai, dekoratyvinis meninis dažymas, vitražai ir kt.), [...],  stacionarūs meniniai baldai ir įranga (altoriai, sakyklos, klausyklos, klauptai, vargonai, krikštyklos, kilnojamieji altorėliai ir kt.), muzikos instrumentai (vargonai, varpai ir kt.), kiti... Pagal viršesnį teisinį aktą - LIETUVOS RESPUBLIKOS KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMĄ (1996 m. sausio 23 d. Nr. I-1179) 3 str.  muzikos instrumentai yra kilnojamoji kultūros vertybė – kultūros objektas, vienas iš 14 išvardintų objektų atskirai nuo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių.

Kai Tvarkos aprašo rengėjai muzikos instrumentus „suprato“ kaip dailės kūrinius, reiškia, kad jie nesuprato esmės. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad, skirtingai nuo dailės kūrinių, muzikos instrumentai turi veikti, būti „gyvi“. Todėl tai atskiras dalykas, ir jų restauravimui, keliami keik kiti uždaviniai. „Suprasdami“, neva muzikos instrumentai yra dailės kūriniai, Aprašo rengėjai parodė, kad nesupranta elementarių dalykų. Negana, dar ir patį Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymą gana rimtai pažeidė: du skirtingus įstatymo punktus sukišo į vieną.

Pagal ministro Įsakymą Restauravimo programas tvirtina, darbo procesą, kokybę kontroliuoja bei darbą priima Kultūros ministro skiriama Restauravimo taryba. Ministerijai, Aprašo rengėjams mažiausiai rūpėjo (ir rūpi), kad ministro įsakymu skiriama savotiška „vaivorykštinė“ taryba esminių muzikos instrumentų klausimų nesupranta. Taryba sudaryta iš įvairių specialybių restauratorių. Jie yra savo sričių žinovai ir jų kompetencija savais klausimais abejonių nekelia. Nors ir čia atsiranda dviprasmių situacijų. „Kuruodami“ savąsias sritis, savo nuomonę ir išvadas jie pateikia kaip visos Tarybos nuomonę, kalba institucijos vardu (kitų specialybių Tarybos nariai paprastai mažai domisi). Tuomet vieno tarybos nario nuomonė (ir interesai) tampa viršesni, nors restauratorius, apie kurio darbą kalbama, galbūt savo kompetencija ir patyrimu Tarybos narį pranoksta.

Muzikos instrumentai – ne šios Restauravimo tarybos sritis, apie šiuos dalykus spręsti profesionaliu lygmeniu spręsti vargu bau pajėgi. Deja, lyg niekur nieko rašosi ant programų vertinimo protokolų jų, ko gero, nė neskaitę. Todėl vargonų programose tiek niekų ir nekompetencijos. Kadangi tarp dailės kūrinių ir muzikos instrumentų yra principinių skirtumų, reikalavimas muzikos instrumentus restauruoti pagal dailės kūrinių restauravimo tvarką yra iš esmės ydingas ir paveldui teatneša nuostolių.

Seni muzikos instrumentai būna daugiau ar mažiau sudėvėti. Svarbiausias klausimas, ar įmanoma juos sutvarkyti taip, kad būtų galima ir naudotis, ir tuo pačiu būtų pakankamai išsaugotas jų autentiškumas.

Optimalaus santykio tarp originalo išsaugojimo ir funkcijos  paieškos yra nesibaigiantis klavišinių muzikos instrumentų restauratorių ir atlikėjų galvos skausmas^[2]. Atlikėjai - vargonininkai, pianistai paprastai nori patogiai ir sklandžiai veikiančio instrumento ir daugiau vertina jų „prekinę vertę“, nekaip autentišką istorinę medžiagą. Vertinimai tuo požiūriu labai priklauso nuo vargonininko gebėjimų, išsilavinimo, akiračio. Atlikėjui, pretenduojančiam griežti istoriniais instrumentais, dera turėti ne tik daug plačių organologinių  bei istorinių žinių, bet ir turėti bent elementarų supratimą amato klausimais. Išsilavinęs vargonininkas pažįsta istorinių vargonų ypatumus ir sugeba jais pasinaudoti.

Menkesnio išsilavinimo vargonininkai, pavyzdžiui, pyksta, kad kietos mechaninės jungtys barška ir piktinasi, kad vargonai yra blogai restauruoti, t.y. nepritaikyti prie jų gebėjimų. Tuo tarpu tokiam atvejui yra speciali grojimo technika, tereikia išmokti.

Būna, vargonai sunykę tiek, kad neįmanoma padaryti juos veikiančiais nepakeičiant didžiosios dalies autentiškų išlikusių elementų. O instrumentas yra istorinė vertybė. Tuomet jis gali būti paliekamas kaip muziejinis eksponatas ir daroma jo kopija. Su vargonais tai pasitaiko retai, bet kitiems muzikos instrumentams – įprasta praktika.

Vargonų restauravimo metodika Europoje yra suprantama kaip tinkamo konceptualaus sprendimo priėmimas^[3]. Jis sudaro vargonų restauravimo metodikos esmę. Dauguma senų vargonų buvę parstatyti, sudarkyti, išplėsti ir jų restauravimas kelia sudėtingus, kartais net prieštaringus uždavinius. Nepakankamas supratimas ir įsigilinimas būtent šiame etape sudaro didžiausius nepataisomus nuostolius. Lietuvoje pastaraisiais metais tai matome akivaizdžiai.

Europoje programą parengia užsakovo pakviestas restauravimo specialistas. Tai - turintis patirties ir, svarbiausia, reputaciją žmogus. Programoje išdėstomi principiniai, konceptualūs dalykai (metodika). Šią metodiką aptaria „darbo grupė“ – trys-keturi šios srities žinovai. Kadangi visi jie yra specialistai, daugelio dalykų nei aiškinti, ne detalizuoti nereikia, visi supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Tokių „metodinių nurodymų“, kaip atsargiai šepetėliu nuvalyti dulkes, smulkias šiukšleles, tinko gabalėlius, prityrusiems profesionalams į galvą neateina atskirai pasakoti.

Restauravimas yra procesas (ar reikia aiškinti?). Europoje šalia restauratoriaus visuomet būna paveldosaugos institucijos aprobuotas žinovas (ekspertas), kuris restauravimo  procesą nuolat seka. Kuomet reikia priimti programą ar kitus atsakingesnius sprendimus, pakviečiamas minėta darbo grupė. Lietuvoje visą procesą sekti būtų Restauravimo tarybos priedermė. Kadangi mūsų Taryba muzikos instrumentų srityje yra nekompetentinga, restauratorius praktiškai paliekamas veikti savo nuožiūra. Įdomu būtų pamatyti Restauravimo tarybos pastabas apie Pivašiūnų arba Telšių vargonų restauravimo eigą, kur kažkodėl buvo dirbami darbai visiškai kiti, nei išvardinti restauravimo programose.

Tik tuomet, kai programa aptarta ir aprobuota, gali būti rengiami viešieji pirkimai ir parenkamas rangovas, pradedami darbai - vargonai ardomi ir išgabenami (arba ne) į dirbtuvę. Ir tik tada atsiranda galimybė pagrindines vargonų dalis (oro skirstymo dėžes) atidaryti, nustatyti jų būklę ir parinkti restauravimo būdus. Sutartasis žinovas (ekspertas) arba darbo grupė privalo būti šalia ir reguliariai sekti darbų eigą - daugelį klausimų tenka aptarti jau restauravimo metu. Prienų vargonų restauravimo programoje taip ir buvo parašyta: detaliau aptarti tvarkymo metodus reikės dirbtuvėje pažiūrėjus visas dalis, nustačius jų būklę ir aptarus darbų pobūdį platesniame specialistų rate. Tačiau KPD Restauravimo taryba nurodė, kad šie procesai turėjo būti atlikta iki Programos rengimo, „tvarkymo metodai“ pateikti Metodikoje. Pagal Tarybą, programos rengėjas turėjęs pats išardyti vargonus, atidaryti oro skirstymo dėžes, apžiūrėti, smulkiai aprašyti ką radęs, dar ir darbų kainą sulig APRAŠO taisyklėmis pateikti. Viešuosius pirkimus laimėjusiam restauratoriui tektų perimti krūvą išardytų vargonų dalių. O gal programos rengėjas turėtų prieš viešuosius pirkimus išardytus vargonus surinkti? Būtų gerai jei Restauravimo taryba suprastų ką parašius...

Restauravimo taryba turi teisę kviestis specialistų iš šalies. Bet neteko girdėti, kad ji būtų kada nors ta teise pasinaudojusi. Priešingai – Prienų vargonų programą išvertus į vokiečių kalbą, gavus tarptautiniu mastu pripažintų specialistų atsiliepimus, pridėjus tų atsiliepimų vertimus į lietuvių kalbą, Restauravimo taryba dar padarė pastabą, kad tekstas Programoje turi būti pateiktas valstybine kalba. Tarsi pateikiant visą programą ir užsienio ekspertų nuomonių tekstus greta teksto lietuvių kalba pridėjus ir kita (šiuo atveju vokiečių), būtų pažeistas valstybinės kalbos įstatymas.

Restauravimo taryba vėl priminė, kad privalu remtis vien KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠU, nes "Europoje priimtos metodikos" gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, bet ne teisės aktais, kuriais vadovaujantis, rengiamos Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo programos ar darbų ataskaitos. Tarybai vertėtų žinoti, kad pagal Europoje priimtą metodiką dirba visi civilizuotų šalių vargonų restauratoriai. Kodėl Lietuva turi būti išimtis?

Kodėl kažkas ministerijoje ar KPD „suprato“, kad muzikos instrumentai yra dailės kūriniai? Kažin, ar tai vien dėl nepakankamo išmanymo? Greičiausia suveikė nuojauta, kad bandymas gilintis sukomplikuotų „tvarų“ administracinio aparato funkcionavimą. Atsirastų naujų rūpesčių, naujos atsakomybės. Tektų parengti kitą RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ, specialiai skirtą muzikos instrumentams. Kas jį parengtų? Tektų sudaryti kitą Restauravimo tarybą. Iš ko ją sudaryti? Žinoma, galėtų dabartinė Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija jų šiek tiek priatestuoti. Komisijai, kurioje nėra nė tikro vargonų specialisto, tai nebūtų naujiena, kad tik „politinė valia“ būtų...

Europoje tie reikalai seniai tvarkomi kitaip.

Vokietijoje yra Vereinigung der Orgelsachverständiger Deutschlands - Vargonų žinovų (patarėjų, mes sakytume ekspertų) susivienijimas, jungiantis apie 300 narių. Tikslai yra ekspertų bendradarbiavimo rėmimas ir skatinimas per konferencijas, kursus, leidinius, taip pat ekspertų mokymas, tobulinimas ir, galiausiai, bažnyčių vadovų bei paveldosaugos įstaigų konsultavimas, ekspertinių nuomonių vargonų klausimais rengimas. Kadangi Vokietijos kraštų Bažnyčios vargonų klausimams turi savus patikėtinius, susivienijimas rūpinasi jų kompetencija. Paprastai tai žmonės, ilgamete kvalifikuota ir visiems matoma veikla susikūrę tvirtą reputaciją. Ne vienos krašto bažnyčios vargonų patarėjai yra aukštųjų mokyklų profesoriai.  Valdžios įstaigos į jų veiklą nesikiša, jau nekalbant apie "politinės valios“ primetinėjimą. Panašus susivienijimas yra Norvegijoje.

Švedijos vargonų paveldosauga remiasi beveik išimtinai meistrų ir ekspertų reputacija. Kadangi šioje srityje dirbančiųjų yra nedaug, visi tarpusavyje pažįstami, bendrauja, dirba atvirai, klausimus sprendžia tarpusavio diskusijose.  Dažnai į svarbesniųjų projektų patarėjų grupes įtraukiami kitų šalių specialistai. Administracijos ir paveldo įstaigų funkcija yra sudaryti sąlygas jų sprendimams vykdyti. Panašiai susitvarkė latviai ir estai^[4]. Niekur nėra taip, kaip Lietuvoje, kur arbitras, priimantis sprendimą vargonų restauravimo metodikos klausimais, būtų administracijos pareigūnas.

Europoje, bent jau „artimajame užsienyje“ vargonų restauravimo žinovų tikrai nėra daug. Galima sakyti, kad visi vieni apie kitus žino, daugelis tarpusavyje bendrauja. Mes turėjome ir tebeturime gerus ryšius su pripažintais Europos specialistais. Atrodo, galėtume dirbti neblogiau. Deja, KPD bendradarbiavimo vengė. Kiek teko pastebėti, bendrauti nesisekė – gal per aukštai profesinė kartelė, kyla per sunkios užduotys, gal atsiradęs diskomfortas dėl pernelyg didelių mentalinių skirtumų. Bet svarbiausia kliūtis kvalifikuotai, europietiškai spręsti vargonų paveldosaugos klausimus yra senas įsitikinimas, kad nieko negali būti padaryta be viršininkiausios valios, kad užimamos pareigos yra kompetencijos sinonimas. Toks „metodikos“ nurodymas, kaip sumontuoti atskiras vargonų dalis naudojant plaktuką, vinis, reikalingas ne restauratoriui, o administracijos atstovams, kad jie patys sau susidarytų įspūdį, jog pakankamai supranta, net gali duoti patarimų ir priiminėti sprendimus. Tuo būdu palieka galimybė savo rankose „laikyti vadeles“. Kai Europoje sprendimų priėmimas yra profesionalų prerogatyva, pas mus, posovietinėje visuomenėje paskutinis žodis, lemiantis restauravimo metodiką ir principus, priklauso administracijai. Net jei šie apie muzikos instrumentus nei ką žino, nei nori žinoti.

Jeigu ir toliau nebus sukurta tinkama muzikos instrumentų paveldosaugos ir restauravimo tvarka, teks taikytis su neišvengiamais vargonų paveldo praradimais.

^[1] Apie tą APRAŠĄ jau teko, jam tik pasirodžius parašyti kelias pastabas. Jos buvo paskelbtos „Kultūros baruose“ („Apie restauravimą ir grafomanų klubą“ 2020 nr.9).

^[2] Neseniai Kultūros ministerijos buvo parengti FORTEPIJONŲ RESTAURATORIAUS KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI. Iš esmės juose atsispindi ta pati nekompetencija, kaip ir vargonų problematikoje. Apie tai plačiau - http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/107-r-gucas-apie-fortepijonu-restauravima.

^[3] žr. Harald Vogel. Kriterien für die Restaurieung historischer Orgeln. Die Orgel als europäisches Kulturgut. Verlag Organum Buch, Öhringen, 2007.

^[4] Šiomis ir panašiomis temomis: R.Gučas, Corruptissima res publica plurimae leges – 2, Kultūros barai. 2017, nr.5

  Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Pagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), prie Restauravimo programos turi būti pridėta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina.

 Sovietmečiu normatyvų (įkainių) klausimas visoje imperijoje buvo nekvestionuojamas kaip ir pats brandusis socializmas. Įmonės būdavo  specialūs normavimo skyriai, kurie neva kapeikos tikslumu apskaičiuodavo dirbinių kainas.

Ir anuomet imperijoje buvo atsiradęs ne vienas entuziastas, norėjęs dirbti vargonus. Bet negalėjo nė pradėti, nes nebuvo valdžios patvirtintų vargonų normatyvų. Atėjus į Paminklų restauravimo trestą kurti vargonų dirbtuvės, išeitį pavyko rasti, bet tai atskira tema. Tresto viršininkijoje net  buvo tokių, kurie priekaištavo, girdi, nereikėjo imtis dirbti darbų, kuriems nėra įkainių. Nekartą įvairių įstaigų atstovai, atvykę į Vilnių iš tolimų imperijos kampų, matydami, kad dirbame vargonus, prašė mūsų įkainių. Nedavėm, išsisukinėjom. Patvirtintų įkainių ir nebuvo. Kiekvieniems vargonams darėm (blefavom) naujas ilgas kalkuliacijas su gana tiksliai aprašytais darbais ir sugaištu laiku (su koeficientu 2). Susidarydavo šimtai puslapių.

Atrodė, kad, sulig socializmo žlugimu, visas tas blefavimas  baigsis ir bus galima pereiti prie europietiškos patirties. Iš karto po Kovo 11-sios evangelikų Bažnyčios rūpesčiu į Lietuvą atvyko vokiečių specialistai pasidairyti, padėti mums pereiti prie vakarietiškos praktikos.  Atvežė ir literatūros vargonų kainodaros klausimais. Europoje savo darbo kainą meistras apskaičiuoja pats, atsižvelgdamas į savo aplinkybes.

Tačiau sovietizmas ir brandusis socializmas, matyti, jau mūsų genuose: 2007 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-683 buvo patvirtinti Vargonų tvarkomųjų paveldosaugos darbų medžiagų, mechanizmų ir darbo sąnaudų normatyvai - PTR 4.01.24:2007. Mūsų artimiausi kolegos latviai ir estai jau seniai tokius tik blogame sapne susapnuoja.

Tie normatyvai - 13.000 žodžių „veikalas“. Mes, brandaus socializmo laikų brežnevinės „zakalkos“ restauravimo darbų vykdytojai tokius vadindavome didžiaisiais nesąmonių rinkiniais. Anuomet juodasis humoras buvo savotiškas gelbėjimosi ratas. Bet dabar, kai 30 metų esame Europoje, laisvi galvoti ir veikti, bet likome prie to paties, liūdna. Kaip užkalkėję turi būti smegenys, kad į tokius normatyvus būtų žiūrima rimtai. Atrodo, kad ministerijos, KPD pareigūnai negali nesuprasti, jog tie normatyvai yra visiškas blefas. Situacija, kai tiek rimtų žmonių, žiūrėdami vieni kitiems į akis, lyg niekur nieko skiedžia, yra tiesiog žeminanti.

Kas pastarąjį vargonų PTR‘ą 4.01.24:2007 sutvėrė, nežinia. Viena aišku, kad tai darė žmogus, vargonų nei rimtai dirbęs, nei restauravęs, tačiau apie juos žinojęs tiek, kad pavyko administracijai prisistatyti dideliu žinovu. Bent jau vargonų srityje (vargonų reikalai man aktualiausi) šie normatyvai yra visiškai netinkami, nes visiškai neatitinka darbų eigos ir net jų pobūdžio. Tačiau, jei parengti normatyvus būtų pasiūlyta išmanančiam, jis tiesiog  atsisakytų. Kai 2000 m. tuometinė KPD direktorė Diana Varnaitė išsiuntinėjo projektą įvairiems asmenims ir institucijoms, Kultūros ministerija nurodė klausimą aptarti su Švedijos specialistais. Su jais tada buvo glaudžiai bendradarbiaujama. KPD rado pretekstų to nepadaryti, nes jautė, kad pasirodytų kvailokai. Neklydo – parodžius tuos „normatyvus“ švedų specialistams, jie tik giliai atsiduso: jūsų laukia dar ilgas kelias į Europą.

 Kaip rimtą Prienų vargonų programos trūkumą Restauravimo taryba nurodė, kad ji neatitinka 7.2.6 punkto - nepateikta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina, kuri turi būti apskaičiuojama vadovaujantis normatyvais, nurodytais Paveldo tvarkybos reglamentų sąraše.

Reikalavimas kartu su restauravimo programa pateikti sąmatą yra visiškas nesusipratimas! Kiekvienam turėtų būti aišku, kad pirmiausia turi būti parengta ir patvirtinta pati programa. Tik sutarus, kokie darbai bus dirbami, galima kalbėti apie tai, kiek jie kainuos. Žinoma, rūpinantis lėšomis, apytikslę kainą pageidautina tai numanyti, bet tam ir yra specialistai su plačiais ryšiais už Lietuvos ribų, kurie maždaug žino (ar gali sužinoti) kiek panašūs darbai yra kainavę kitur Europoje. Tačiau apie realią kainą tegali nustatyti tik sąžiningai surengti viešieji pirkimai. Skirtingų firmų (rangovų) kainos, priklausomai nuo patirties, darbo kokybės, patikimumo, reputacijos paprastai skiriasi. Ir nemažai.

Gerai organizuoti restauravimą yra nelengvas dalykas. Nepakanka apie viešuosius pirkimus vien formaliai paskelbti internete ir laukti pasiūlymų. Ir dar teduodant vos porą savaičių pateikti dokumentams. Aišku, kad per tokį trumpą laiką dokumentus gali pateikti tik tas, kas yra iš anksto informuotas. Atsakingas užsakovas pirmiausia turėtų pats susirinkti žinių apie potencialius rangovus ir juo kviesti dalyvauti viešuose pirkimuose. Visiems turi būti duota pakankamai laiko tiek susipažinti su objektu, tiek ir su restauravimo programa. 

Viešųjų pirkimų dalyviams darbui skirta (turima) suma apskritai neturėtų būti žinoma. Finansiniai reikalai turėtų būti užsakovo, mokančio pinigus, (KPD, KIC, savivaldybės) ir rangovo tarpusavio derybų reikalas. Tokie dalykai, kaip kainos, Restauravimo tarybos turėtų visiškai neliesti.  

Ryškiausias pagal dabartines taisykles suorganizuoto viešųjų pirkimų pavyzdys - Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai. Perkančioji organizacija KPD „iškomunikavo“ pranešimą apie viešuosius pirkimus. Pridėti dokumentai, tarpe jų Restauravimo programa. Numatoma bendra vertė – 241917, 36 EUR. Cento tikslumu - fenomenalūs skaičiuotojai! Viešųjų pirkimų paskelbimo diena - 2020-09-16. Dokumentų priėmimo terminas – 2020-10-05. Taigi, 13  darbo dienų skiriama potencialiam rangovui aptikti skelbimą viešųjų pirkimų portale, gauti medžiagą (Restauravimo programą), ją gerai išstudijuoti, nuvažiuoti į į objektą, susipažinti su laukiančiais darbais, parengti krūvą dokumentų. Kūdikiui aišku, kad tai per tokį trumpą laiką tai neįmanoma. Jei pridėsime tai, kad toji programa visais atžvilgiais nekompetentinga, tiesiog piktybiška, tampa aišku, kad tikrų viešųjų pirkimų, tikrų tikro restauratoriaus paieškų net nemanyta surengti. Rangovas buvo numatytas iš anksto, jis ir neva „programą“ pats sau pasirengė. Pridėta ir LOKALINĖ SĄMATA – būdingas nesąmonių rinkinys su gana ryškiomis aferos intarsijomis. Suma žiniaraščiui – 299973, 80 EUR  (dar 58056,44 eurų daugiau). Apie 2010 metus, bandydami ieškoti lėšų tarptautiniuose fonduose, drauge su švedų ir vokiečių restauratoriais paskaičiavome, kad reikalinga suma 120000 EUR. Taigi, dabartinę „pagal normatyvus apskaičiuotą“ kainą galima suprasti  kaip „lėšų įsisavinimą“ (nenorėdami turėti rūpesčių su teisininkais, žodžio „plovimas“ nevartokime).

Jeigu užsakovas yra privatus asmuo, bet koks kišimasis į finansinius klausimus apskritai neleistinas , nes privatus gyvenimas neliečiamas. Kadangi Bažnyčia ir religinės bendruomenės veikia privatinės teisės pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo diktuoti Bažnyčiai pareigą paisyti kokių nors „normatyvų“ ir viešai aptarinėti su privačiais finansais susijusius klausimus. Tai suponuoja Konstitucija.

Prieš tris metus žinomas švedų vargonų ekspertas Göranas Grahnas lankėsi Lietuvoje ir Kultūros ministerijai įteikė laišką, kuriame žvilgsniu iš šalies apibūdino vargonų būklę Lietuvoje. Dėl finansinių reikalų, jis atkreipė dėmesį, kad trumpi viešųjų pirkimų terminai ir kietakakčiai sovietizmo inspiruoti normatyvai apsunkina konkurenciją, o dokumentai vien lietuvių kalba iš užsienio firmų atima galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Atrodo, kad europietiškos viešųjų pirkimų taisyklės valstybės finansuojamuose projektuose yra visiškai apeinamos.

Aišku, kad visi tie „normatyvai“, kaip ir daugybė kitų biurokratinių fantazijų, reikalingi vien administracijos aparatui, kad jis galėtų vaizduoti esąs reikalingas, dirbantis naudingą darbą, neva rimtai prižiūrintis visą procesą, apskritai, patenkintų savo perversinę kontrolės aistrą. 

 GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.

 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Artėjant birželio 3-iajai, oficialiai Sąjūdžio įkūrimo datai, norisi priminti ir visuomenei, ir valstybės institucijoms apie Nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo reikšmę valstybei ir jos istorijai. Ar visi žinome, ar visi atsimename, kad bandymas nugriauti kultūros paveldo objektą – pastatą Tilto gatvėje, tapo paskutiniu lašu nuo 1944 m. kęsti sovietinę okupaciją Lietuvoje. Du Vilniaus inteligentai, rašytojas ir architektas,  neliko abejingi pamatytam vaizdui Vilniaus senamiesčio širdyje: buldozerį, pradėjusį griauti namus dėl numatytos automobilių stovėjimo aikštelės. Savo knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ Virgilijus Čepaitis prisiminė Sąjūdžio ištakas:

„Namas Tilto gatvėje

Pirmąjį 1986 metų kovo šeštadienį, eidamas į Kaziuko turgų susitikau architektą Algimantą Nasvytį. Jis buvo susijaudinęs.

• Žinai, - paklausė, - kad jie griauna Dobužinskio namą?
• Kokį namą? – nesupratau.
• Na, tą namą Tilto gatvėje, kuris Dobužinskio paveiksle pavaizduotas. Dabar išeiginė, tai sustojo. Bet pirmadienį baigs. Suprojektuota mašinų stovėjimo aikštelė. Guga* buvo mus sukvietęs, bandysim protestuoti. 

Tilto gatvėje iš tiesų , įsibridęs į plytų krūvą, riogsojo paliktas raudonas ekskavatorius, viena šimtmečius stovėjusio namo siena jau buvo nuversta, kiemas pilnas griuvenų. Prie griaunamo namo stoviniavo praeiviai.“

Neabejingų istorikų, dailininkų, architektų, žurnalistų dėka žinia plito ir pasiekė LKP CK ir Ministrų Tarybą. Jei skaitysite knygą, rasite V. Čepaičio pamąstymą, skatinantį pagalvoti apie dabartinį laiką, mūsų pilietiškumą, kartais bejėgiškumą ir dažnai nusivylimą, skatinamą nenusisekusio pasipriešinimo blogiui ir neteisybei: „Kodėl skiriu tiek daug vietos šiai istorijai? Praslinko vos keliolika metų nuo tos dienos, tačiau pradedame pamiršti, kokioje epochoje gyventa. Tada vien pats kultūros paminklo griovimo paviešinimas jau buvo revoliucija “. Šis 1986 metų įvykis tapo judėjimo, pavadinto sąjūdžiu, pradžia, išeities tašku ir pasklido visoje Lietuvoje. 1988 m. birželio 3 dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje, išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė.

Tilto gatvės namai išliko, ir 2011 m. lapkritį skvere šalia Arkikatedros, priešais Tilto gatvę, buvo atidengtas paminklas rusų ir lietuvių dailininkui, scenografui, grafikui ir tapytojui Mstislavui Dobužinskiui. Paminklą inicijavo visuomeninė organizacija „Mūsų dialogas“ ir Vilniaus rusų bendruomenė, o ši vieta skulptūrai parinkta dėl to, kad sovietų valdžia 1986-aisiais ketino nugriauti, o dailininko darbas paskatino valdžią išsaugoti, kaip kultūros vertybę M. Dobužinskio nutapytus Tilto gatvės pastatus. Skulptūros autorius Kęstutis Musteikis, architektas Algirdas Umbrasas.

Dabar Vilniuje galėtume pastatyti ir daugiau paminklų-fotoaparato objektyvų, priklausiusių Janui Bulhakui, Juozapui Čechavičiui ir kitiems fotografams, užfiksavusiems nuostabiąsias Vilniaus vietas. Vieni objektyvai žiūrėtų į puikiai sutvarkytus, atstatytus, restauruotus objektus, kiti – į buvusius ir galėjusius tapti tokiais, bet sudarkytus ar išnykusius dėl įvairių nepatogių kitiems priežasčių. 

Mielieji vilniečiai, prisimindami Sąjūdžio pradžios istoriją, būkime visuomeniški, pilietiški, mylėkime savąjį Vilnių ir nebijokime išsaugoti visus dar likusius kultūros paveldo objektus, atkurti jų interjerus, išryškinti puikias miesto panoramas.

Dalia Kazlauskienė

P.S. Siūlau skaityti restauratorės Gražinos Drėmaitės pasisakymą bernardinai.lt: https://www.bernardinai.lt/restauratore-g-dremaite-pasiziurekite-kas-pastatyta-prie-bernardinu-kapiniu-namas-prie-namo-architektura-klaiki/?fbclid=IwAR0IZGXwTV arba Astos Junevičienės įrašą FB : https://www.facebook.com/asta.dirmaite

 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Pagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), kilnojamųjų kultūros vertybių Restauravimo programose privalo būti pateiktos mokslinių istorinių, menotyrinių, technologinių tyrimų išvados bei kiti duomenys apie vertybę. Visa tai teisinga, nors kiek paaiškinti vertėtų.

Rengiantis restauruoti vargonus, pirmiausia būtina surinkti apie juos kuo daugiau istorinių žinių. Jei žinome kas,  kada ir kieno jame padaryta, jau turime atsakymus į daugelį technologinių klausimų. Bent jau vargonų restauratoriai profesionalai neblogai žino iš kokių medžiagų ir kaip kuriais laikais buvo dirbama. Vadovėlinių tiesų kiekvienoje programoje kartoti nėra prasmės. Daugiau klausimų gali kilti restauruojant ikipramoninio laikotarpio instrumentus.

Savo pastabose dėl Prienų vargonų programos Restauravimo taryba ypač pabrėžė laboratorinių tyrimų svarbą. Tačiau tenka prapažinti, kad apie kai kurių tyrimų prasmingumą mažai pagalvojo. Tai gerai pailiustravo tyrimai, kuriuos Restauravimo taryba savo iniciatyva pridėjo prie „pavyzdinės“ Prienų vargonų restauravimo programos.

Buvo pridėta Gudyno restauravimo centro parengtos metalo ir odos tyrimų ataskaitos.  Šiems tyrimams Restauravimo taryba suteikė didžiulę, tiesiog lemiamą svarbą, neva be jų negalima pradėti dirbti. Pažvelkime į šiuos tyrimus, o taip pat į tiriamus objektus.

Buvo pateikti vamzdžių metalo ir vožtuvų odos tyrimai.

VAMZDŽIŲ MATALO TYRIMAS. Šio tyrimo metu nustatyta, kad  J. Garalevičiaus Pirmo manualo registro Mixtur vamzdelio metalo lydinio sudėties tyrimas nuo vamzdžio kojelės (apačioje) ir vamzdžio liemens atliktas rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru (XRF) tiesiai nuo paviršiaus. [...]. Gauti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Pirmo manualo registro Mixtur vamzdelio lydinys yra alavo švino (Sn-Pb) lydinys su nežymiu Cu ir Fe metalų priedu, kurio procentinė sudėtis skiriasi lyginant vamzdžio kojelę ir vamzdžio liemenį.  

Alavo-švino metalas vamzdžiams daugiausia naudojamas alavo (Zn) ir švino (Pb) lydinys (žr. W. R. Lewis,  Die Metalurgie der Zinn-Blei-Legierungen für Orgelbau, ISO Information, 1974, nr.11). Vargonų vamzdžių metale svarbiausia – alavo-švino proporcijos. Jas profesionalūs vargondirbiai pakankamu poros nuošimčių tikslumu nustato patys per minutę be jokių laboratorijų.

Skardą meistrai gamindavosi patys, o nuo XIX a. kartu su pramonės revoliucija atsirado dar ir specializuotos įmonės, turėjusios pramoninės įrangos. Iš jų daugelis vargondirbių pirkdavosi gatavus vamzdžius.

Lydymo ir liejimo procesas iš esmės per šimtmečius menkai tepasikeitė. Metalas vamzdžiams kelias valandas lydomas specialiame katile. Meistrai šio metalo (alavo-švino) paprastai lydo nemažą kiekį.  Mes Vilniaus vargonų dirbtuvėje paprastai lydydavome apie 300 kg. Metalas intensyviai maišomas, nugraibomos iškylančias priemaišas. Lieti reikia tiksliai nutaikius momentą (temperatūrą). Tiriant Restauravimo tarybos siūlomu rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru tektų paimti mėginį ir vežti į laboratoriją. Kol būtų atsakymas, tektų gesinti krosnį. Nustačius kažkokias menkas priemaišas, jų pakoreguoti vis vien nebūtų galimybės. Be to, po kelių dienų pradėjus lydymo procesą iš naujo, metalo sudėtis vėl kiek keistųsi, nes lydant šiek tiek metalo (paprastai alavo) nugaruoja. Vėl susidarytų oksidų, vėl būtų nugraibomos išsiskyrusios šiukšlės.

Pastarųjų tyrimų rezultatus persiunčiau kolegoms Vokietijoje, Švedijoje ir Latvijoje. Atėjo pora trumpų ironiškų atsakymų: Taip, absurdas... Kažką panašaus patyriau G.P. dirbtuvėje. Vargonų meno kaip komplekso ir visumos jie, svarbių dalykų neskiriantys nuo nesvarbių, niekada nesupras. Kitame laiške pastebėta: įdomus yra metalo tyrimas, visai aiškiai parodantis tai, ką mes jau seniai žinome: 1.Metalas skirtingose vietose nėra visai identiškas, 2.Liemuo ir pėda kiek skiriasi, kas visai normalu rankų darbo produkcijoje.

Taigi, apgailestaujama, kad per tokį nusismulkinimą nebesuvokiamas vargonų menas kaip kompleksas ir visuma. Gudyno centro tyrime pateikiami visiems vargondirbiams seniai žinomi dalykai, kad įvairiose vamzdžių vietose lydinio sudėtis kiek skiriasi ir kad visuomet jame yra nedidelis nuošimtis priemaišų. Kad vamzdžio liemuo ir kojelė gali būti iš skirtingo metalo, taip pat žinoma jau seniai. Dažnai tai atsitinka paprasčiausiai todėl, kad galėjo jie būti iškirpti ir atskirų metalo lapų.

Andai buvo nuodugniai tiriami žymaus XVII a. vokiečių vargondirbio A. Šnitgerio liežuvėliniai vamzdžiai. Šio vamzdžių rezonatoriai, žinia, dažnai sudurstyti iš kelių trumpesnių dalių. Pasirodo, metalas rastas gana įvairus. Apie tai kelias dienas buvo kalbama konferencijoje Geteborge 2001m. Dideli mokslo vyrai sprendė, koks tokios metalo įvairovės tikslas, bandė išvesti teorijas. Tuo tarpu praktikai pastebėjo – buvo paprasčiausiai naudojamos visokios atraižos, kurių dirbtuvėse paprastai būna. Meniniam rezultatui įtakos tai neturi.

Kiek žinoma, J. Garalevičius pirkdavosi metalo vamzdžius iš žinomiausios tais laikais Aug. Laukhuff įmonės. Daugelis meistrų, ypač restauratorių iki šiol metalo lapus liejasi patys. Tai daro ir Marijampolės meistrai, dabar restauruojantys Prienų vargonus, tai darėme ir mes Vilniaus vargonų dirbtuvėje.

Vargondirbystėje mūsų laikais dažniausiai naudojamas apie 60-75 % (principalams) ir 40% (fleitoms) lydinys, tačiau senieji meistrai ypatingų taisyklių neturėjo. Jie paprasčiausiai neturėjo būdo tiksliai patikrinti lydinio proporcijų. Stengdavosi, kad matomi prospektiniai vamzdžiai turėtų daugiau alavo, nes jis šviesesnis, puošnesnis. Pavyzdžiui, koks lydinys galėjo būti Kurtuvėnuose, kur metalas vamzdžiams buvo liejamas iš apylinkės dvarininkų suaukotų senų alavinių namų apyvokos reikmenų? Greta alavo ir švino, metale visada būna priemaišų, tačiau jų kiekio reguliuoti meistrai neturi jokios galimybės. Be to, toks menkas priemaišų („šiukšlių“) kiekis, koks rastas Prienų vamzdžio metale, nei fizinėms, nei akustinėms vamzdžių savybėm reikšmės neturi.

Jeigu „pavyzdinės“ vargonų restauravimo programos autoriai Tarybos nariai būtų kada nors patys matę alavo-švino skardos vamzdžiams gamybą, vargu ar būtų reikalavę tokius tyrimus daryti.  Tyrimai turi turėti apibrėžtus metodus ir tikslus. Klausimas, koks tų tyrimų tikslas? Jei tai daroma vardan metalotyros mokslo, tyrimams taikomi kuo įvairesni ir sudėtingi metodai. Tačiau profesionaliam vargonų restauratoriui tokio tikslumo tyrimų apskritai reikia, nes jų rezultatais pasinaudoti vis vien negalėtų. O ir nebūtų prasmės. Vargonų specialistai sutaria, kad vargonų pažinimui (ir restauravimui) pakanka tokio matavimo tikslumo, koks pasiekiamas amatininko rankų darbu.

Kitas tyrimas - VOŽTUVO ODOS TYRIMAS. Gudyno centre atliktas ir vožtuvo odos tyrimas: Autentiškojo J. Garalevičiaus Pirmo manualo oro skirstymo dėžės vožtuvo detalė, kurios abiejų pusių vaizdas pateiktas 2 paveiksle. Viena detalės pusė yra baltos spalvos, alūninio rauginimo oda, kurios kraštai ir paviršius apsinešusi/įsigėrusi juodai/pilku apnašu. Alūninio rauginimo oda yra labai jautri vandens poveikiui. Odos gamybai naudoto gyvūno rūšies nustatyti nepavyko, kadangi paviršiuje priklijuotas raudonos spalvos audinys. Raudonos spalvos audinys yra vilnonis, priklijuotas baltyminiais klijais; raudonos spalvos dažiklis nebuvo tirtas.

Kokios darbui naudingos informacijos gali gauti restauratorius iš šio tyrimo? Kad odos paviršius pajuodęs? Visų senų vargonų ortakiai, taipogi ir vožtuvai  yra pajuodę nuo žvakių dūmų. Kad alūninio rauginimo oda labai jautri vandens poveikiui? Visus vargonus reikia saugoti nuo per didelės drėgmės.

Vargonų vožtuvams (ir dumplėms) nuo seno naudojama  avies ar ėriuko alūninio rauginimo oda (žr. Karl Latz & G. A. C. De Graaf, Das Leder im Orgelbau, ISO Information, 1984, nr.24). Šiuo metu vožtuvine oda prekiauja specializuotos įmonės. Iš jų, pasirinkę parankesnį tiekėją, odą perka visi vargonų meistrai ir restauratoriai. Tyrimas, kurį pateikė taryba, nieko nesako ir neturi jokios prasmės. Vienintelis klausimas – kas ir kodėl sugalvojo vožtuvą šitaip tirti? 

Situacijos paradoksalumą pabrėžia tai, kad „pavyzdinėje“ programoje nurodyta pakeisti visų vožtuvų gelumbę ir odą analogiška nauja, vadovaujantis laboratorinių tyrimų išvadomis. Kadangi „vadovautis“ nėra kuo, belieka manyti, kad šios programos autorius arba nieko neišmano, arba jam rūpi ne konkretūs restauravimo dalykai, o vien noras atlikti tam tikrą didelio specialisto ir eksperto vaidmenį. Konstatuojant, kad šie abu tyrimai neturi prasmės, verta paklausti, kodėl jie tokie apskritai buvo daromi, kam tai naudinga? Atrodo, kad vien pačiai Restauravimo tarybai, iš tiesų atstovaujančiai savo interesams. Kokių tyrimų reikia, pirmiausia turi žinoti pats restauratorius.

Būta ir tikrai vertingo pavyzdžio.

2004-2007m. buvo vykdoma EK programą TRUESOUND, skirtą istorinių vargonų liežuvėlių metalo tyrimams. Trijų Europos šalių mokslo įstaigų mokslininkai ir penkių šalių vargondirbiai visokiausiais būdais aiškinosi, iš kokių metalo lydinių ir kokiais būdais buvo dirbami barokinių vargonų liežuvėliai ir kokia iš to žinojimo nauda. Metalai buvo tiriami moderniausiais metodais, kurių net suprasti negali. Fizikams buvo labai įdomu. Tyrimų rezultatai paprastai, net muzikui suprantama kalba paskelbti. (Brigitte Baretzky, Boris Straumal. Istorinio žalvario, skirto baroko vargonų liežuvėliams, atkūrimas. Kn.: Vargonų paminklosauga ir Adam Gottlob Casparini. Sudarė R. Gučas, Vilnius, 2013). Pagal tyrimų rezultatus Štutgarto Maxo Plancko metalų instituto laboratorijose buvo padaryti žalvario ruošiniai. Jie perduoti latvių vargonų restauratoriui J. Kalniniui. Jis buvo vienas iš TRUESOND programos dalyvių.

Tuo metu J.Kalninis dalyvavo Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų restauravimo darbuose. Jis ėmėsi ir rekonstruoti (atkurti) registrą Vox Humana. Iš to registro buvo išlikę tik kiek apgadintos, bet dar tinkamos medinės pėdos. Jas buvo galima palikti kokios yra. Pagal visai sugadintus medinius kelmus buvo atkurta jų forma. Iš dvejų kūginių dalių sudurti rezonatoriai buvo padaryti pagal švedų meistro Matso Arvidssono apskaičiuotas menzūras. Arvidssonas tuo metu pradėjo dirbti vilniškių vargonų kopiją Ročesterio/JAV bažnyčiai. Kadangi ir ten reikėjo to paties registro, drauge su  švedų vargonų tyrėju Niclasu  Fredrikssonu ištyrė visą jiems prieinamą medžiagą ir išlikusius tokius registrus Lietuvoje, buv. Rytų Prūsijoje ir Kurše. Beje, Arvidssonas Casparini vargonų restauravimo darbuose dalyvavo nuo 1993 metų, o Fredrikssonas parengė išsamią dokumentaciją – nubraižė visas dalis, apmatavo visus vamzdžius ir parengė restauravimo programą, kurią aprobavo Kultūros ministerijos ir Geteborgo universiteto vargonų centro (GOArt‘o) sutartimi patvirtinta specialistų komisija. Pagal tą programą buvo parengtas programa lietuvių kalba.  

Registro Vox Humana rekonstrukcija vyko stebint prityrusiems  švedų, olandų, vokiečių specialistams. Janio Kalninio atliktos rekonstrukcijos rezultatą įvertino prof. Haraldas Vogelis:  Rekonstruota Vox Humana skamba kaip senas registras. Vamzdžiai atsiliepia preciziškai ir patikimai. Formantų skirtumai (garso atspalvio skirtumai, pereinant iš vieno tono į kitą) yra būdingi baroko laikotarpio Vox Humana estetikai. Garso stiprumas gerai pritaikytas prie patalpos erdvės. Tai yra geriausia Vox Humana, kokią man yra tekę girdėti. Tai ir liežuvėlių metalo rekonstrukcijos nuopelnas.  H. Vogelis šiuo ir dar trimis provizoriškai patvarkytais registrais surengė koncertą, kuris buvo įrašytas CD.

Tai žinant, ypač keistai skamba eksperto kvalifikacinės kategorijos vargonų restauratoriaus dr. Girėno Povilionio sakinys 2019 m. jo parengtoje šių vargonų restauravimo programoje: Antro manualo registro Vox Humana buvo rekonstruota 2006 m. tačiau darbo kokybė ir menzūros nėra išbaigtas ir geriausias sprendimas šių vargonų restauravimo projekte.  

Pastarosiomis dienomis TV laidoje buvo pasakojama apie vargonų restauravimą. Dr. Girėnas Povilionis, kuris gavo užsakymą šiuos vargonus restauruoti, taip kalbėjo (cituojama pagal bernardinai.lt):  Prieš šimtą metų vargonai buvo remontuoti, kai kas negrįžtamai perdaryta, todėl dabar mums tenka ieškoti, kaip buvo padarytas registro balsas Vox Humana, kaip jis skambėjo, kokie buvo vamzdelio matmenys, kaip kuo tiksliau atkurti šio registro vamzdelius. Taigi, dr. G.Povilionis pats sau vienas nusprendė, kad visas didelės europinio lygmens specialistų komandos atliktas darbas tėra pet de papillon. Visus tyrimo ir rekonstrukcijos darbus jis siūlosi daryti iš naujo.

Dar vieną abejotinos prasmės tyrimų pavyzdį randame Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų prospekto restauravimo programoje. Priminsime, kad spintos polichromija jau restauruota prieš penkiolika metų ir Restauravimo tarybos priimta.

Naujoje programoje taip pat yra pateikta vargonų prospekto ir spintos mikrocheminė bandinių analizė. Ją 2019 m. atliko Varšuvos Dailės akademijos Meno kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros Specialiųjų tyrimų ir dokumentavimo technikos katedros darbuotoja  mgr. Katarzyna Krolikowska. Atliktas nuodugnus tyrimas, neabejotinai įdomus tyrėjams ir turintis mokslinę vertę. Tačiau ir šiuo atveju konkrečios naudos restauravimo darbams šis neturi, todėl jo „kabinti“ prie restauravimo programos nederėtų.

Apskritai, panašaus pobūdžio moksliniai-teoriniai darbai neturėtų būti įtraukiami į instrumento restauravimo sąmatą. Tai – grynai mokslininkų prerogatyva.  

GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.

 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.