Praėjusių metų pradžioje, sausio 20 d. kreipiausi į KPD ir KPC direktorius dėl pavojingos Žemalės vargonų situacijos. Vargonai buvo tarsi restauruojami, bet be programos. Pasirodė, kad jie net neįtraukti į kultūros vertybių registrą, nes jie galbūt yra bažnyčios vertingoji savybė, bet to negali nustatyti, nes... Apie tai prieš gerus metus į mūsų Restauratorių sąjungos svetainę buvo įdėtas mano rašinėlis: http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/67-apie-zemales-vargonus.

Nežinau, kaip pats pražiūrėjau įrašą, darytą bene praėjusių metų rugpjūčio 18 d.: https://www.youtube.com/watch?v=ZM5N4JyexWc; Jį man persiuntė senas mano bičiulis Martinas, Vokietijos Pomeranijos žemės vargonų ekspertas, pats geras vargonininkas, beje, išleidęs Lietuvos istorinių vargonų CD, taigi, juos gerai pažįstantis. Jis parašė:

Ką tik radau ... atsitiktinai ... internete. Kaip suprantu, tai mūsų dr. G.P. restauruotų vargonų Žemalėje pašventinimas. Šiuos vargonus pažįstu, buvau ten 2007 m. Akivaizdu, kad klaviatūra, kurios anuomet nauji buvo tik klavišų antdėklai, dabar visiškai pakeista. Kad ir kaip bebūtų keista, klavišų priekiai sugalvoti nauji, baroko formos, nors vargonai pastatyti apie 1830–40 m. Vargonininkui grojant matosi, kad klaviatūra yra nauja ... klaviatūros šonų mediena labai švari. Vis dėlto blogiausia yra tai, kad visi vargonų registrų junginiai vargonai klaikiai nedera, be to, intonuoti netolygiai, nors, kaip matau, kartu įjungiami daugiausia 3-4 registrai. Net nedrįsau įsivaizduoti, kokia kakofonija kiltų įjungus pleno ar liežuvėlinius balsus.... 2007 m. vargonai vis dar buvo grojami, žinoma, labai blogos būklės, bet iš esmės beveik visos dalys buvo, ir jokiu būdu ne katastrofiškos būklės. Atrodo, kad katastrofa yra būtent jų „restauravimas" – toks apgailėtinas garso rezultatas. Vaizdo įraše taip pat galite pamatyti vamzdį viduje, apklijuotą mėlynu popieriumi... Tai pamačius tenka dar LABIAU BIJOTI dėl to, kas nutiks Casparini vargonams ....

Herzliche Ostergrüße, Martin

Kviečiu gerbiamuosius Kolegas peržiūrėti šį įrašą. Ar bent jau paklausyti nuo 5-sios minutės, kaip skamba vienas puikiausių lietuvių vargonų kūrinių – Juozo Naujalio „Malda“. Kaip dabar manys KPC direktorius? Gal išgirdęs rezultatą jau tikrai nuspręs, kad šie vargonai tikra jokia vertingoji savybė? Gal vargingoji savybė?

Rimantas GUČAS

Laidojimo koplyčios kupolas

Dalia Kazlauskienė

2021-01-29

Algimanto Gražulio straipsnyje „Piktybiškas bejėgiškumas?“ (Kultūros barai 2020, 12) paminėti ir aptarti tikriausiai visi paskutinįjį dešimtmetį restauruoti, renovuoti, pritaikyti pastatai Vilniaus senamiestyje. Straipsnio nerecenzuoju, bet noriu kolegų dėmesį atkreipti į kelis objektus, kuriuose dirbau, t.y. su kolegomis atlikome architektūros tyrimus.

Kad vadinamųjų Pšezdeckių rūmų, Visų Šventųjų g. 7 / Pylimo g. 54 fasadinė siena Pylimo gatvėje yra dalis Vilniaus gynybinės sienos, buvo žinoma iš istorinių duomenų, patvirtintų ir archeologinių tyrimų, ir architektūros tyrimų metu. Tai žinojo ir projektuotojai, ir savininkas. O ar buvo žiūrima į tai, kaip į nusižengimą derinimo komisijose? Mes, tyrėjai, bendravome su savininku ir projektuotojais ne tik dėl gynybinės sienos, bet ir dėl kitų išlikusių vertybių bei pastato planinės struktūros. 

Į objektą Latako g. 5 straipsnio autorius neužėjo ir niekuo nepasidomėjo. O čia taip pat dirbo ir archeologai, ir architektūros tyrėjai. Pastatai buvo labai nukentėję nuo fabriko įrenginių, ypatingai viduje, vertingųjų savybių netekę seniai, bet puikiai pritaikyti, stengiantis, kad mokyklos patalpos netaptų standartinio naujo pastato įvaizdžiu. Jokios vertingos interjero savybės nesunaikintos, kaip įtarė straipsnio autorius. O užsakovą ir projektuotojus reikia pagerbti, nes fabriko įrenginių sužalotos patalpos tapo puikiomis mokymo erdvėmis. Suprantama, kad straipsnio autorius negalėjo rasti informacijos apie objektą jokiame archyve, nes tokio archyvo, kur būtų sistemingai kaupiama tyrimų medžiaga nėra. Tik archeologų ataskaitos tvarkingai sugula į vieną archyvą ir kiekvienais metais išleidžiamas leidinys.   

Beje, sklando gandas, kad „reformuojami“, o gal net naikinami teritorinių padalinių archyvai, iškeliamas KPC archyvas. Ar tai tiesa ir ar bus geriau? Ir kada bus geriau, laikas yra greitas.

Dabar apie objektą, kuris dar nebaigtas, tad ir neaptartas A. Gražulio. Ar jis bus matomas nuo Pylimo gatvės pro būsimo Reformatų parko medžius? Tai pasislėpęs už buvusių kapinių Vilniaus evangelikų-reformatų buvęs sinodo pastatas (u.k. 27037), seniai nebe evangelikų-reformatų, bet su jų palikimu: vienintelis išlikęs materialus buvusių evangelikų-reformatų kapinių palikimas – XVII a. 2 aukštų koplyčia su kriptomis rūsyje ir kupolu pastogėje (dabar - pirmas mezonino aukštas). Vargiai ar bus galima pamatyti šią unikalią koplyčią iš vidaus, nes buvusio sinodo pastate projektuojami butai. Koplyčia buvo įkorporuota ir paslėpta XIX a. klasicizmo pastate, kuris apjungė gotikos, renesanso, baroko mūrus. Išlikusi barokinės virenės vieta II aukšte (I aukšte buvo užfiksuota dar 1997 m.), jos skliautai, kamino arkinių sąramų konstrukcija, kamino gaubtas ir pats kaminas mezonino I aukšte, netoliese XVII a. koplyčios kupolo.

Laidojimo koplyčios kupolas

Virenės kamino vidus

Kadangi pastatas turi valstybės saugomo objekto statusą, Registre yra savininko įsipareigojimas:

„Valdytojas įsipareigoja leisti kultūros paveldo objektą pažinimo tikslu lankyti ir apžiūrėti iš išorės nemokamai. Leisti apžiūrėti sinodo pastato interjerą iš anksto susitarus su valdytoju ar įgaliotiniu elektroniniu paštu (duotas e-mailas ir tel. Nr.). Lankymo sąlygas valdytojas įsipareigoja skelbti visuomenei prieinamomis informacijos priemonėmis (stende, internete ir kt.).“

Atliekant objekte tyrimus, buvo minima, kad savininkas sutiko paskirti visuomenės apžiūrai patalpą su sienine tapyba. Kai bus restauruota. 

Įdomi derinimo eiga. Pirmiausia buvo derinama stogo konstrukcija, tiksliau tariant, mezonino aukštis ir stoglangių pobūdis. Dabar atrodo keista, kad nebuvo atsižvelgta į pastato planinę struktūrą. 

Atlikus architektūros tyrimus 2019 m., buvo pateiktos vertingosios savybės,  papildančios 1997 m. tyrimų duomenis. 

2020 m. buvo gautas užsakymas užfiksuoti naujai atidengtas nišas, kad būtų galima vertingąsias savybes papildyti. KPC darbuotoja tai atliko skubos tvarka, kai Restauratorių sąjungos vardu pranešėme į KPD Vilniaus skyrių apie iškirstą angą XVII a. koplyčios sienoje ir atidengtą virenės kamino kupolą II aukšte. Mat, iki tol virenės vieta buvo neprieinama dėl pastato avarinės būklės.

Mano nuomone, nesenoje šio objekto istorijoje ir tvarkybos darbų vykdymo eigoje matosi visos kultūros paveldo objektų Lietuvoje bėdos: savininkų požiūris ir tikslai, KPD pasyvumas ir nesirūpinimas valstybės saugomais objektais, projektuotojų ir derintojų nepaisymas architektūros tyrimų duomenų. 

Būtina kelti klausimus ir diskutuoti apie NKP apsaugos specialistų ugdymą, edukaciją, reglamentą, kritinio požiūrio trūkumą, savišvietą, ataskaitų ir straipsnių (ne)rašymą, apie privačius archyvus bei pagalvoti, kaip galėtume inicijuoti susiklosčiusios situacijos pasikeitimą. Gal rašyti raštus, gal kviesti į pagalbą žurnalistus? 

KATALOGO „ATGIMUSIOS SPALVOS“ PRISTATYMAS

Išleistas pirmasis sienų tapybos restauratorės darbų katalogas Lietuvoje

Vilnius 2021-01-21

2021 m. sausio 21 d.  išleistas architektės-restauratorės Neringos Šarkauskaitė-Šimkuvienės darbų katalogas „Atgimusios spalvos“. Tai pirmoji knyga Lietuvoje ir lietuvių kalba, reprezentuojanti vieno architektūros dekoro ir polichromijos architekto-restauratoriaus darbus. Kataloge pristatoma veikla apima ilgą laikotarpį nuo vėlyvojo sovietmečio iki šių dienų (1985–2020 m.)  ir supažindina ne tik su skirtingo tipo pastatų sienų tapyba ir dekoru Lietuvoje, bet ir parodo restauratorių-architektų veiklos raidą per pastaruosius 35 metus. Katalogo leidėja – UAB „Ornamentus“, sudarytojai Vilius Šimkus ir Titas Krutulys, dizaineris Liudas Parulskis, spausdino „Petro ofsetas“, leidybą rėmė Lietuvos Kultūros taryba.

Nors sienų tapybos restauravimas ir konservavimas siekia XVI-XVII a., ilgą laiką ši veikla buvo atliekama taip, kad nebūdavo skirtumo tarp restauruoto ir naujai sukurto objekto. Tik nuo 1931 m., paskelbus Atėnų chartiją, apibrėžus paveldosaugos principus, prasidėjo tarptautinis judėjimas atnešęs į pasaulį šiuolaikinį restauravimo ir konservavimo supratimą ir aiškiai apibrėžęs šio darbo principus. Lietuvoje ši veikla pradėta dar tarpukario laikotarpiu, tačiau tarptautinius standartus bent iš dalies atitinkančią darbo kokybę po truputį pavyko pasiekti tik nuo  7–8 dešimtmečių, kai pradėti vykdyti svarbūs Lietuvos sienų tapybos apsaugos ir tvarkybos darbai. 1967 m. priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, reglamentavęs kultūros paminklų būklės priežiūrą, 1969 m. įsteigtas Paminklų konservavimo institutas Vilniuje su skyriais Kaune ir Klaipėdoje, 1973 m. patvirtintas Kultūros paminklų sąrašas. Po 1990-ųjų sienų tapybos restauravimo tradicija nenutrūko, pradėjo formuotis glaudesni ryšiai su Vakarų Europos (ypač Italijos) restauratoriais, tapo pasiekiamos brangesnės ir kokybiškesnės medžiagos ir technologijos. 1994 m. Vilnių įtraukus į UNESCO paveldo sąrašą ir 2005 m. įsteigus griežtesnį ir gerokai daugiau objektų apimantį Kultūros vertybių registrą, restauravimo apimtys išaugo, pradėti taikyti moderniausi restauravimo metodai, restauravimo kokybė pasiekė Europos valstybių standartus.

Būtent šią raidą ir tam tikrą technologijų tobulėjimą atskleidžia ir šis katalogas. Kaip pamatysite jį pavartę, N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė dirbo visuose pagrindiniuose nekilnojamo kultūros paveldo objektų tipuose: bažnyčiose, Lietuvos dvaruose, kapinių koplyčiose, visuomeniniuose pastatuose ir gyvenamuosiuose namuose.  Dešimt kataloge pristatomų objektų buvo Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos organizuojamame Restauratorių geriausių darbų konkurse apdovanoti už geriausią metų darbą. Nors knygoje pristatoma daugybė svarbius restauratoriaus-archtitekto darbo niuansus atskleidžiančių darbų, išskirtinio dėmesio reikalauja trys geriausiai parodantys autorės profesionalumą – tai gyvenamojo namo Žygimantų g. 9, Vilniuje interjero restauravimo darbai, išsiskiriantys sudėtingais interjerų puošybos sprendimais, Vilniaus universiteto pastatų komplekso konservavimo ir restauravimo darbai, atrasta sienų tapyba universiteto Centrinių rūmų, Istorijos ir Filologijos fakultetų interjeruose, atkurti svarbiausi autentiški universiteto pastatų fasadai. Šie darbai, trukę net 9 metus, unikalūs atrastos autentiškos sienų tapybos įvairove ir gausa. Restauruojant senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios gotikinę sienų tapybą restauratorei pavyko atkurti XVI a. sienų tapybos fragmentus.

Šis katalogas skirtas ne tik profesionaliems restauratoriams ar šią temą tyrinėjantiems akademikams, bet ir senesnių namų ar butų, kuriuose yra autentiškos sienų tapybos, savininkams ir gyventojams, taip pat visiems besidomintiems sienų tapybos įvairove Lietuvoje ir sienų tapybos restauratorių darbu. Tikimės , kad katalogas ne tik paskatins visuomenės susidomėjimą delikačiu ir daug profesionalumo reikalaujančiu restauratorių darbu, bet ir reikšmingai papildys gana skurdžią Lietuvos sienų tapybai skirtą biblioteką.

Pabaigai pateikiame interviu fragmentą (visas interviu įdėtas kataloge), Neringą Šarkauskaitę-Šimkuvienę kalbina menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė. 

Restauravimo praktika iš esmės dialogiška, ji tarytum užklausia ir pratęsia paminklo gyvavimą, saugo, fiksuoja ir atveria dabarčiai jo buvimą. Tai tarsi pokalbis su paminklu, jo sumanytojais, statytojais ir dailininkais dekoratoriais, jame gyvenusiais žmonėmis, pokalbis be žodžių, per kūnus, formas, spalvas, jų pėdsakus, kiekvienąsyk nenuspėjamas... Tarytum imituodama šį restauravimo praktikoje glūdintį pokalbio principą, Neringos Šarkauskaitės-Šimkuvienės darbų kataloge nusprendžiau pateikti interviu su pačia architekte-restauratore ***

Tojana Račiūnaitė (toliau – T. R.) Architekto restauratoriaus darbas plačiąja prasme – tai paminklo tyrimas, fiksavimas, konservavimas, sulaikymas jo nyksmo, bet kartu – dekoro likučių ar pėdsakų atpažinimas, suvokimas meninio sumanymo visumos, kompozicinės struktūros, meninio koncepto. Kitaip sakant, restauratoriaus darbas – tai pusiau mokslas, pusiau menas, bet pirmiausia – kito kūrybos supratimas. O kuo Jūs save laikote – ar mokslininke tyrėja, ar labiau menininke? 

Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė (toliau – N. Š.) Pirmiausiai esu architektė, tuo ir skiriuosi nuo daugelio kitų sienų tapybos restauratorių, nes darbus galiu atlikti nuo tyrimų iki sienų tapybos restauravimo ir istorinio pastato polichromijos atkūrimo projekto įgyvendinimo. Turiu prisipažinti, kad restauruoju ne pačią tapybą, bet tapytą ar polichromuotą architektūros objektą. Mano darbe labai svarbi architektūra, pastato konstruktyvinė logika. Baigiau Architektūros fakultetą ir iš pradžių buvau pasiryžusi projektuoti pastatus moderniai, šiuolaikiškai, bet pradėjus dirbti Paminklų restauravimo institute Polichromijos skyriuje viskas pasikeitė. Supratau, kad būtent tai yra man artima, ėmiau suvokti pastato ir jo dekoro santykį, sąveiką, jungtis. Pastatų dekoravimas visada buvo traktuojamas kaip visuma, apimanti architektūrinius elementus ir detales. Architektas-restauratorius visa tai turi aprėpti, nepaisydamas skirtingų technologijų ir kūrybos principų. Dekoravimą matau architektūros visumoje kaip neatsiejamą pastato dalį. Dekoras, jo piešinys, kompozicija – tai viena iš sudedamųjų pastato architektūrinės plastinės raiškos dalių, jo negalime atskirti nuo bendros architektūrinės logikos. Architektės kompetencija man labai pravertė restauruojant sienų tapybą, manau, kad ji būtina dirbant su polichromija architektūroje.

 

T. R. Restauratoriaus profesija lyginama su vertėjo, ji reikalauja kompetencijos, beveik tapačios kūrėjui, tačiau ją gali panaudoti tik kito autoriaus valiai atkurti. Panašiai kaip literatūros vertėjas turi mokėti taisyklingai gramatiškai ir logiškai sklandžiai perteikti turinį ir net kalbos stilių, jos gramatinę nuotaiką, tačiau nieko negali pridėti nuo savęs. Tobulas restauratoriaus darbas yra toks, kurio visiškai nesimato, kuris visiškai „nepridengia“ pirminės tapybos, tik ją sulaiko nuo irimo ir nyksmo. Tačiau daugybė objektų mus pasiekia suniokoti, ir konservavimas gali teikti tik fragmentuotą dalinį vaizdą, o polichrominė visuma, kompozicinė dekoro ar figūratyvinės scenos logika tampa neatpažįstamos. 

 

N. Š. Prie atsakymo į šį klausimą prieisiu kiek iš toliau. Atgavus Nepriklausomybę, viena iš pirmųjų mano kelionių buvo į Italiją, kurią organizavo Laima Pangonytė. Ji supažindino mane su Stasiu ir Daniela Lozoraičiais. Teko lankytis jų rezidencijoje. S. ir D. Lozoraičiai pasiūlė susitikti su Kaziu Lozoraičiu ir jo žmona Giovana – sienų tapybos restauratore, ji tuomet dirbo gausiai dekoruotoje Kidži viloje. Giovana supažindino su restauravimo technologija, problematika, parodė restauruojamus fragmentus. Vienoje iš patalpų luboms dekoruoti buvo pasitelkta tapyta drobė. Kaip tik tuo metu su mediniu rėmu nukelta restauruoti ji atrodė apgailėtinai apdriskusi, susilanksčiusi, aptrupėjusiu tapybiniu sluoksniu. Kitoje patalpoje tapybos restauravimas jau buvo baigtas, nuotraukose prieš restauravimą peizažo fone matėsi gilūs įrėžimai, restauravus viskas buvo taip suvesta, kad tik įgudusi akis galėtų Svarbu pajusti teisingą spalvą 12 13 pamatyti retušuotas vietas. Tai vienas iš metodų, kai pasirinktas retušas žiūrint į kūrinį nebūtinai turėtų būti atpažįstamas. Seniai diskutuojama dėl retušavimo būdų, koks sprendimas yra harmoningiausias ir tinkamiausias. Svarbu tapybos vertės klasifikacija, netekčių pobūdis, kaip ir kiek retušuoti nepakenkiant kūriniui. Yra keli dominuojantys elgesio su polichromijos netektimis būdai. Retušavimas yra labai svarbus restauravimo darbų etapas, restauratorius, viską įvertinęs, pasirenka restauravimo technologiją, medžiagas ir tinkamiausią retušavimo būdą. Lietuvoje paplitusi metodika, kai prarastos vietos atkuriamos taškuojant (puantiliu) ar štrichuojant (tratteggio), netektys retušuojamos spalviniu tonu šviesiau, palyginti su autentiška tapyba. Darbas kruopštus, reikalaujantis nepažeisti meno kūrinių ir išsaugoti jų meninę vertę, autentiškumą.

 

T. R. Jums tenka atsakomybė daryti sprendimus, kurie gali būti lemtingi kultūros istorijai. Ar tai neslegia? 

 

N. Š. Niekada nepalieku nebaigto objekto. Išsamiai išnagrinėju ikonografinę medžiagą ir esamą situaciją ir, kiek tai nuo manęs priklauso, stengiuosi sąžiningai užbaigti darbą, nors dažnai būna daug nuobodaus techninio darbo, reikalaujančio begalinės kantrybės, kruopštumo ir laiko. O kai darbas pabaigtas ir kolegos sako, kad „tai tikriausiai buvo gerai išlikę“, man yra didžiausias komplimentas.

 

Daugiau informacijos telefonais +370 618 12 107 ir +370 687 45 559

 

Leidinio sudarytojai

1_Ornamentus pranešimas 2021-01-21.docx

atgimusios spalvos

3_Katalogo ATGIMUSIOS SPALVOS fragmentai.pdf

 

XIX a. Čechavičiaus nuotr.

Dalia Kazlauskienė

DAR KARTĄ APIE KULTŪROS PAVELDĄ

Savo mintis apie nekilnojamojo kultūros paveldo būklę pateiksiu, vadovaudamasi darbo šioje srityje patirtimi.

Lietuvoje daug kalbama apie kultūros paveldą: rengiami vakarai Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Kultūros paveldo departamentas dalinai finansuoja tyrimų ir restauravimo darbus valstybės saugomuose paminkluose, leidybą, edukacinius renginius. Kultūros paveldo centras nenuilstamai registruoja naujus paveldo objektus, tikslina jų esamas vertingąsias savybes. Kuriasi bendruomenės, buriasi į visuomenines organizacijas paveldo gerbėjai ir naujų statybų kaimynai. Nepaisant didžiuliu greičiu vykdomų darbų, arba kaip tik dėl to greičio, kasmet iškyla problemos. Paskutiniuosius kelis metus kalbų ir spaudos kūrinių apie statybas prie Misionierių bažnyčios ir vienuolyno bei prie šventų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios – kalnas.

Siūlau pažiūrėti į darbų eigą mažesnio mastelio objektuose, dėl kurių nekilo ir gal nekils aistros. Pavyzdys – Vilniaus evangelikų - reformatų buvusio sinodo pastatas Pylimo g. 7, Vilniuje. Pastatas įregistruotas į Registrą 2003-03-17, jo statusas – valstybės saugomas. Kur ta valstybė? Pastatas nyko apie 16 metų. Ar valstybė saugo dabar, kai nuniokotame vandalų ir gaisro pastate projektuojami 16 butų? Tiesa, naujas savininkas likviduoja avarinę būklę, projektuotojai užsako papildyti architektės Vilnės Kneižienės ir polichromijos tyrėjo Stasio Latono 1997 m. atliktus architektūrinius ir polichrominius tyrimus. Polichrominiai tyrimai dalinai sunaikinti – lubos išdegė, sijos įgriuvusios, tad belieka patikslinti, kiek polichromuotų plotų yra išlikę. Architektūros tyrimai pildosi naujais duomenimis:  atrasta buvusio židinio vieta su jo fragmentais, atidengtos krosnių pakuros – šildymo sistemos, būdingos XIX a. rūmų pastatuose pavyzdys, išlikusi virenės (XVIII a. virtuvė) patalpa, kurios skliauto centre – buvusio dūmtraukio ertmė. Ypatinga reikšmė tenka buvusiai kapinių koplyčiai, pastatytai  XVII a., o XIX a. įkorporuotai į vientisą stačiakampio plano pastatą, apjungus XVI ir XVII amžiais statytus atskirus pastatus. 

Rekonstrukcijos eiga. Koplyčios fasadas

Rekonstrukcijos eiga. Koplyčios fasadas

Užsakymas suprojektuoti 16 butų buvusiame sinodo pastate  architektams pateiktas neįsigilinus į pastato struktūrą, į jo vertingąsias savybes. Projektuotojai parengė projektinius pasiūlymus ir tada užsakė atlikti papildomus tyrimus tik lokaliose vietose, kur  jiems atrodė neaišku, ar galima kirsti naujas angas durims. 

Analogiška situacija buvo Visų Šventųjų g. 7/ Pylimo g. 54 – buvusiuose Pšezdeckių rūmuose, kai projektiniai pasiūlymai buvo parengti iki architektūros ir polichromijos tyrimų užbaigimo. 

Mano, architektūros tyrėjos nuomone, yra neteisingas darbų eiliškumas, ypač kalbant apie registrinius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus. Siūlau išnagrinėti ir svarstyti šį klausimą aukščiausiuoju lygiu. 

Siūlau išgirsti ir įsiklausyti į architekto Audrio Karaliaus pasisakymą apie nekilnojamojo kultūros paveldo objektų pardavimą: „parduoti reikia su scenarijumi ir ne tam, kas daugiausia moka, o tam, kas įsipareigoja išsaugoti  objektą su visomis vertingosiomis savybėmis“. 

Architektė-tyrėja Dalia Kazlauskienė, atestuota NKP apsaugos specialistė

 2019 m.  rašytas raštas

Išleistas autorių kolektyvo leidinys, kuriame pateikiama informacija apie kultūros paveldo išsaugojimo institucijų veiklą paskutiniame dešimtmetyje, ryškiausius pokyčius po 1990 metų. Prieš 10 ir prieš 20 metų buvo organizuotos konferencijos, skirtos kultūros paveldo išsaugojimo institucijų 50 ir 60 metų jubiliejams paminėti, konferencijoms skirtose publikacijose buvo aptariami pirmųjų dešimtmečių, mūsų šaliai atstačius nepriklausomybę, paveldo institucijų veiklos pasiekimai. Greitai prabėgęs dar vienas dešimtmetis atvedė į reikšmingą 70 metų jubiliejų ir drauge – į 2010-2020 m. atkarpą, kurią svarbu fiksuoti, kadangi joje gausu įvykių ir pasiekimų, atspindinčių paveldo išsaugojimo perspektyvas.

http://www.kpd.lt/news/5161/158/Isleistas-straipsniu-rinkinys-70-metu-Lietuvos-kulturos-paveldo-restauravimo-institucijoms.html?fbclid=IwAR3bi8mCYN__GQpfHlUUl7yOdmkPmLoikzC5tvkJwBFw2RiHeaD6M-FAvu4

http://www.paveldas.lt/news/99/56/70-metu-Lietuvos-kulturos-paveldo-restauravimo-institucijoms/