ĮDOMU

Pastarąjį penkmetį vargonų paveldosaugos srityje būta galybės nesusipratimų, o restauravimo reikalai tiek pašlijo, kad vargonų paveldas patyrė rimtų nuostolių.

Prieš porą metų  kilo ūpas kai kuria patirtimi pasidalinti viešai. Rašinėlio antraštė pagal Sokratą: Žinau, kad nieko nežinau^[1]. Paminėtas ir dar prieš Sokratą gyvenusio Konfucijaus teiginys, kad žinios yra žinoti, ką žinai, ir žinoti, ko nežinai. Žinia, su faktu, kad daugelis žmonių drąsiai sprendžia klausimus nežinodami, kad reikia žinoti, mes susiduriame kasdien. Per praėjusius kelerius metus buvo parengtos ir patvirtintos kelios vargonų restauravimo programos, deja, visai nekompetentingos. Tai netrukdė Restauravimo tarybai, ko gero šių programų net neskaičiusiai, programas patvirtinti. O „Lietuvos paminklai“ po „greituoju būdu“ surengtų viešųjų pirkimų, visus darbus pavedė vienam rangovui, tų programų autoriui. Padariniai, švelniai tariant, daugiau negu problemiški. Štai Pivašiūnų ir Telšių vargonai tiek radikaliai perdirbti, kad juos gali tekti apskritai iš paveldo registro išbraukti.

Tenka apgailestauti, kad tiek „Lietuvos paminklai“, tiek ir juos pakeitęs Kultūros infrastruktūros centras savo darbą atliko nepakankamai atsakingai. Viešųjų pirkimų praktiškai nebuvo. Viskas padaryta taip, kad rangovas būtų vienas ir tas pats. Per kelis metus teko prirašyti krūva raštų, laiškų, buvo rengta posėdžių, sudarinėtos tarybos, komisijos, darbo grupės. Po nesibaigiančių mano kliauzių, KIC‘as turėjo kažkaip reaguoti, juoba tuo domėjosi ir visokie STT.

Todėl 2021 metų sausio 19 d. speciali KIC‘o vadovybės skirta komisija parengė didelį, net 10 puslapių dokumentą, pavadintą MOTYVUOTA IŠVADA DĖL VARGONŲ RESTAURAVIMO VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ. Tuo metu kaip tik siautėjo Covidas, buvo karantinas. Taigi, MOTYVUOTA IŠVADA tuomet kažkaip liko be atgarsio, „praslydo“. Dabar pažiūrėjus, šioje IŠVADOJE yra įdomių dalykų, todėl nevėlu jas ir dabar peržvelgti.

Būdinga, kad specialioje komisijoje nebuvo nė vieno paveldosaugos autoriteto, jau nekalbant apie elementarų nusimanymą vargonų srityje.  Šis dokumentas yra tikras sofistinių išvedžiojimų pavyzdys, kuomet autoriai teisininkas žino, ko jiems reikia, bet nelabai žino, kad tai yra.

Dokumentas yra dvejų dalių.

Pirmoji - Vargonų paveldosaugos reguliavimas. 34 punktuose pateikiami teoriniai samprotavimai.

Pirmiausia MOTYVUOTOS IŠVADOS autoriai pateikia elementarų Lietuvių kalbos žodyno apibrėžimą, kad vargonai – tai „pučiamasis muzikos instrumentas“. Jei po to jie būtų atsivertę dar ir LIETUVOS RESPUBLIKOS KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMĄ – gal būtų tiek laiko negaišę. Įstatyme aiškiai pasakyta, kad muzikos instrumentai yra vienas iš kilnojamųjų kultūros objektų (3 str., 5 punktas). Čia ir būtų galima dėti tašką.

Tačiau atrodo, kad darbo grupės užduotis buvo įrodyti, kad vargonams galima taikyti nekilnojamojo paveldo tvarkybos taisykles, kad turėtas vienas tikslas -  įrodyti, kad visokie „mažos vertės“, „supaprastinti“ rengiami viešieji pirkimai vargonams puikiausiai tinka (apie vargonų viešuosius pirkimus yra ir minėtame straipsnyje KB, 2020 nr.11). Įstatymo teiginys, kad vargonai yra kilnojamas objektas, netiko. Todėl išvedžiojimai tęsiami. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 152 "Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo", vargonai priklauso statinių puošybai ir įrangai: Statinių puošyba ir įranga – tai bendros su statiniu kultūrinės paskirties puošyba (dekoras), dailės kūriniai, stacionari įranga ir reikmenys, skirti nekilnojamajai kultūros vertybei. (8 punktas). Toliau (8.4. punktas) išvardinama: religinės paskirties statinių įranga (altoriai, sakyklos, stalės ir t.t.) kartu su jai skirtais kilnojamaisiais dailės kūriniais, taip pat su statiniais susijusi technologinė įranga ir mechanizmai (bokštų laikrodžiai, vargonai ir t.t. ). MOTYVUOTOS IŠVADOS rengėjai padaro tiesiog saliamonišką išvadą: Tai reiškia, kad pagal savo prigimtį (mano paryškinta – R.G.) muzikos instrumentai vargonai laikytini Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis... Tokiu būdu kilnojamasis objektas muzikos instrumentas vargonai, atnešti į bažnyčią, keičia savo prigimtį! Ko neprirašysi, kai reikia pateisinti greituoju būdu surengtus viešuosius pirkimus.  

MOTYVUOTOS IŠVADOS rengėjai, jei jau ėmėsi vargonų problematikos, pirmiausia galėjo pasidomėti, kas tai per daiktas, kokia jo tikroji prigimtis. Net ir lietuvių kalba yra pakankamai literatūros tiek apie muzikos instrumentus apskritai, tiek apie vargonus. Pvz., Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleisti Muzikos enciklopedija  (2007), enciklopedinis žinynas Bažnytinė muzika (2011), Lietuvos paminkliniai vargonai (2019). Atsivertę sužinotų, kad vargonai sukurti antikos laikais III a. pr. Kristų, kad pradžioje jie buvę visai nedideli, nešiojami. Žlugus Romos imperijai, anuometiniai hydraulai ir pneumatikonai  klestėjo ypač Bizantijoje, ypač buvo naudojami prašmatniose puotose kaip pramoginis instrumentas. Į Vakarų Europą grįžo VIII a., kai Bizantijos imperatorius padovanojo frankų imperatoriui gražius vargonus. Jie buvo pastatyti katedroje kaip puošmena. Netrukus vargonai jau pradėjo plisti tiek bažnyčiose, tiek turtinguose namuose. Jų buvo įvairaus dydžio, įvairios paskirties, stiliaus. Tačiau tai jų prigimties nepakeitė - vargonai kaip buvo, taip ir liko kilnojamu kultūros objektu. (Skliausteliuose priminsime, kad pagal LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMĄ nekilnojamo paveldo objektai turi savo teritoriją). 

Kadangi daugelyje bažnyčių vargonai darniai ir harmoningai įkomponuoti į architektūrą ir tampa tarsi neatsiejama konkrečios bažnyčios dalis, iš šalies susidaro įspūdis, kad jie nekilnojami. Ypač, jei vargonai yra dideli, prilygstantys kelių aukštų namui. Nors dauguma vargonų yra padirbti atskirai ir bažnyčioje ar kitoje patalpoje tik surinkti. Būta galybės atvejų, kai vargonai buvo kilnojami iš vieno vietos į kitą. Būta ir taip, kad iš vienų vargonų į kitus kilnotos atskiros dalys ar mazgai. Dažniausias atvejis, kai senam mechanizmui susidėvėjus ar pasikeitus skoniui, į seną spintą įstatomas kitas, naujesnis, modernesnis instrumentas. Spinta, ypač, jei jos prospektas yra meniškas, kartais pergyvena kelis instrumentus. Bet tai vargonų prigimties vis vien nekeičia.

Vargonų spinta yra daiktas tvaresnis, nei joje esantis instrumentas, be to, žmonėms suprantamesnis – visi vargonus mato. Net paveldosauginės visuomenės didžiajai daliai (įskaitant Restauravimo tarybą) vargonų instrumento muzikinė dalis yra nepažįstama. Negana, kaip paveldo objektas net nevisai pripažįstama. Dar prieš porą dešimtmečių KVAD‘o vadovybė įrodinėjo, kad paveldas yra architektūrinė dalis, o instrumentinė yra nebe KVAD‘o, o vien pačių vargonininkų reikalas ir rūpestis. Bet ir tai vargonų prigimties nekeičia.

Šiaip ne taip vargonų paveldosaugos reikalai per 50 metų, atrodo, judėjo į priekį. Radosi minimali patirtis, ypač daug gelbėjo susikūrę platūs tarptautiniai ryšiai.

Sumaištis nejučia kilo 2017 metais, kuomet buvo paskelbti viešieji pirkimai Pivašiūnų vargonams restauruoti. Restauravimo programa savo nekomepetentingumu buvo tiesiog šokiruojanti. Teko aukštoms institucijoms parašyti atitinkamą raštą: Į barokinių Pivašiūnų vargonų spintą maždaug prieš 100 metų buvo įstatytas žinomo to meto Vilniaus vargondirbio Vaclovo Biernackio instrumentas. Santykinai gerai išsilaikęs, šis instrumentas pats jau yra vertingas ir saugotinas paveldo objektas. Pagal viešųjų pirkimų sąlygas XX a. pradžios vargonus numatyta pašalinti, o vietoje jų iš naujo atkūrinėti instrumentą pagal barokinį pavyzdį.  Tai būtų didelis kultūrinis nuostolis, nes vietoje vertingo autentiško istorinio instrumento būtų padarytas pseudobarokinis naujadaras, kurio kokybės ir vertės neįmanoma nuspėti. Pagal dabartinius paveldosaugos principus taip nesielgiama. Buvo pateiktas ir pasiūlymas: Tuo tarpu būtina nutraukti viešuosius pirkimus ir atnaujinti tik parengus naują programą, atitinkančią paveldosaugos reikalavimus.

VšĮ „Lietuvos paminklai“, atlikę užsakovo vaidmenį, atsakė, kad visi dokumentai tvarkingi ir to pakanka. Buvo pasirašyta sutartis ir rangovas dirbo, nepasydamas nei savo paties parašytos programos, nei bet kokių paveldosauginių reikalavimų.

Vargonai nekilnojamojo paveldo registre minimi kaip vertingosios savybės (savybė – būdingas bruožas, ypatybė, požymis, bet ne medžiagiškas daiktas) o  savybės nerestauruosi. Bet net ir tai padaryta be aiškios sistemos. Tų pačių Pivašiūnų vargonų apibūdinimas registre apskritai tarsi tyčia klaidinantis. Vargonai pateikti taip, kad būtų galima realizuoti kažkieno idee fixe – senoje spintoje su barokinius prospektu padirbti naujus barokinius vargonus. Bet nepamatyta, kad net ir techniškai tai nebūtų įmanomas sprendimas. O apie esančio vertingo ir gerai išsilaikiusio XX a. pradžios instrumento likimą – nė žodžio.

Po to sekė dar daug susitikimų, posėdžių, rašyta raštų. Susirinko šimtai lapų dokumentų. Jei kada kam bus įdomu, galės susipažinti valstybiniame archyve.

„Savybių“ klausimas buvo pajudintas gana rimtai. Galiausiai įsikišo Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK) ir 2018 m. balandžio 27 d. nusprendė  siūlyti LR kultūros ministerijai įpareigoti Kultūros paveldo departamentą (KPD) prie Kultūros ministerijos vadovaujantis Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu registruoti vargonus Kultūros vertybių registre kaip kilnojamąsias kultūros vertybes.

KPD sureagavo: buvo sudaryta A. Dagučio vadovaujama darbo grupė vargonų statusui kultūros vertybių registre patikslinti. 2018 m. 1iepos 19 d. buvo surengtas šios grupės pasitarimas. Svarstyta Vargonų statuso Kultūros vertybių registre patikslinimo klausimas: ar vargonai, kaip atskiras Kultūros vertybių registro objektas turėtų tapti nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pastato) vertingąją savybę, ar vargonai, esantys vertingąja savybe, turėtų būti registruojami kaip kilnojamoji kultūros vertybė. Tarsi VKPK sprendimo nė nebūtų buvę.

Nutarta Pritarti galiojančiai praktikai, kai stacionarūs (!?) vargonai registruojami Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pastato) vertingoji savybė. Tuo būdu „dėjusi skersą“  ant Kilnojamųjų vertybių įstatymo, ant VKPK sprendimo, o ir ant sveiko proto, KPD darbo grupė muzikos instrumentą matė vien kaip „savybę“. Dar ir buvo pramanyti „stacionarūs“ vargonai, nors vargondirbystėje tokios sąvokos apskritai nėra.

Klausimui likus nesutvarkytam, 2019 birželio 3 d. Restauratorių sąjunga dar kartą priminė apie VKPK nutarimą. Tai 2019 m. birželio 14 d. buvo surengtas dar vienas KPD darbo grupės pasitarimas. Jame pirmiausiai prisimintas buvęs sprendimas „Pritarti galiojančiai praktikai, kai stacionarūs...“  Teko pirmiausia priminti, kad vargonai yra turintis didelę meninę vertą muzikos instrumentas ir jis pagal prigimtį (ir Įstatymą!) yra kilnojamas. Tai vienodai liečia visus instrumentus, nuo antikinių vargonų iki didžiųjų modernių vargonų.

Pasitarimo protokole yra iškalbingų minčių. A. Degutis pastebėjo, jog susiformavusi praktika yra tokia, jog vargonai gali būti ir kilnojami, ir nekilnojami, tačiau teigti, kad visi vargonai tik kilnojamieji, negalima. V. Kačinskas pastebėjo, kad Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme parašyta, jog vargonai yra instrumentas, bet vargonai ne tik instrumentas, įstatyme nieko nepasakyta apie vargonų prospektą, kuris yra neatskiriama vargonų dalis, išlaikanti vieningą stilistiką. Dar buvo pastebėta, jog [..] vargonai užima didelę bažnyčios pastato dalį ir daugumos sąmonėje yra laikomi nekilnojamais. Tvirti argumentai.... Viso tos peršamos išlygos, sąlygos „o, bet, tačiau, jeigu, turint omenyje...“ lygmenyje terodo nenorą (negebėjimą?) konstruktyviai mąstyti. Ir tą kartą darbo grupė nutarė palikti galioti 2018 liepos 26 d. Darbo grupės sprendimą: pritarti galiojančiai praktikai, kai stacionarūs vargonai registruojami Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pastato) vertingoji savybė.

Šios „koncepcijos“ ydingumą ypač ryškiai parodė apgailėtinas Žemalės vargonų precedentas. Tai – vertingas XIX a. pradžios instrumentas, tuo metu restauruojamas, restauravimo metodika pažeidžiama, tačiau į registrą neįtrauktas. 2020-01-20 raštu kreipiausi į KPD, ragindamas skubiai Žemalės vargonus įtraukti į kultūros vertybių registrą.

2020-03-13 gavau Kultūros paveldo centro (KPC) direktoriaus laišką, kurį man persiuntė KPD. Buvau  informuojamas, kad „Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vargonai šiuo metu yra restauruojami. Spręsti dėl jų kultūrinės vertės bus galima tik pasibaigus restauravimo darbams ir sumontavus vargonus pirminėje jų saugojimo vietoje.“ Tai, kad Kultūros paveldo centras pasiūlė nevertinti istorinių vargonų autentiškam pavidale, o laukti, iki jie bus restauruoti (o gal ir visai perdirbti) ir tik tuomet žiūrėti, ar jie „vertingoji savybė“, yra apgailėtinas dalykas. Ką nors absurdiškesnio (ir nemokšiškesnio) greitosiomis nesugalvosi!^[2]

 Nesinori tikėti, kad KPD, KPC vadovybė nebūtų pajėgi tokių dalykų suprasti, todėl pradedi nejučia ieškoti, kam tai naudinga.

Kyla minčių, kad tai pirmiausia verslo interesas. Ypač tai akivaizdu, pavyzdžiui, kokio židinio ar koklinės krosnies atveju. Šie pagal įstatymą kilnojamieji objektai įrašyti kaip kokios nors patalpos „vertingoji savybė“. Statybinė įmonė, atėjusi remontuoti patalpą, žinoma, paprastą visos patalpos remontą pavadina restauravimu (su atitinkamais įkainiais), o panašūs objektai (ne „objektai“, tik „savybės“) žalojami. Visi žino, kad genrangovai purtosi specialistų.

Antroji MOTYVUOTOS IŠVADOS dalis skirta vargonų viešųjų pirkimų pateisinimui – įrodinėjimui, kad vsio zakonno.

Turbūt niekam nereikia aiškinti, kad suma, kurių pakanka gana rimtiems ir kvalifikacijos reikalaujantiems vargonų restauravimo darbams deramai atlikti, tiems darbams, kuriuos kadaise vadinta „bendrastatybiniais“, dažnai būna menkoka. Tuo tarpu rūpesčių rengiantis restauruoti vargonus nepalyginus daugiau. Pirmiausia, kiekvienas pretendentų objektą turi pamatyti savo akimis. Turi iš anksto susipažinti su restauravimo programa ir drauge su restauravimo taryba (konsultantu) ją aptarti. Tai trunka nemažai laiko, nes kitiems pretendentams galbūt toli atvažiuoti, o ir laiką reikia suderinti. Todėl kai viešieji pirkimams nustatomas 2 savaičių terminas, iš karto aišku, kad jie daromi pro forma, turint iš anksto numatytą laimėtoją. Dar pridursime, kad konkursas „supaprastintas“ (nors vertė 175 tūkst. eurų), o pateikta restauravimo programa yra visiškai nevykusi, profesionaliam vargondirbiui tegalinti sukelti nuostabą. Tokių viešųjų pirkimų nepavadinsi kitaip, kaip prasto skonio farsu. 

Tai, kad pastarojo vargonų viešieji pirkimai praktiškai buvo fiktyvūs, faktas yra apgailėtinas. Tokią „elegantišką“ MOTYVUOTĄ IŠVADĄ buvo galima sukurti tik turint aiškų tikslą – pateisinti įvykusius viešuosius pirkimus.  To nebūtų įmanoma, jei nebūtų prastumtas teiginys, kad „...vargonai laikytini... nekilnojamosioms kultūros vertybėms“. Tuomet ir suma iki 150 tūkst. pasirodo besanti „mažos vertės“, ir pirkime buvo nustatytas 2 savaičių terminas dokumentams pateikti pasirodo besąs normalus. Įdomi pastaba:  Pažymėtina, kad pasiūlymų pateikimo supaprastintam atviram konkursui 7 darbo dienų terminas, nustatytas VPĮ (suvestinė redakcija nuo, 20'17-01-01 iki 2,017-07'-01) 89 straipsnyje, šiame pirkime buvo išlaikytas. Tampa visiškai aišku, kad MOTYVUOTOS IŠVADOS autoriai vargonų neskyrė nuo nedideliam stogo ar gabalo mūro tvoros remonto.

Ypač įsidėmėtini Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios vargonų restauravimo, konservavimo darbų viešieji pirkimai^[3]. MOTYVUOTA IŠVADA: Šiame Pirkime buvo nustatytas 1 savaitės (7 dienų) terminas dokumentams pateikti. Pažymėtina, kad pasiūlymų pateikimo mažos vertės pirkimui terminas nustatytas Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašo 21.3.4 papunktyje yra 3 darbo dienos. Taigi, terminas šiame pirkime buvo išlaikytas.

Viešieji pirkimai paskelbti 2020 m. kovo 30d., pasiūlymas pateiktas kaip nurodyta - 2020 m. balandžio 6 d., kitą vokai atplėšti. Tarsi viskas teisinga. Bet juk tuo metu kilo pandemija ir buvo paskelbtas gana griežtas karantinas! Judėjimas ir bendravimas buvo suvaržytas. Ir iš trumpo termino, ir iš karantino fakto aišku, kad šie, kaip ir kiti MOTYVUOTOJE IŠVADOJE išvardinti viešieji pirkimai buvo akivaizdus blefas.

Visi „Motyvuotoje išvadoje“ paminėti viešieji pirkimai baigiasi išvada, kad Pirkimo organizavimo ir vykdymo neatitikties VPĮ įstatymui, kitiems viešuosius pirkimus ir vargonų restauravimą reglamentuojantiems teisės aktams nenustatyta. Tarkime, kad su tuo sutiksime. Geras advokatas sugebės įrodyti tai, kam jis kviestas.

Tačiau tikrai nenustatyta, kad tokie viešieji pirkimai būtų atitikę sveiko proto ir elementaraus padorumo reikalavimus.

›Po MOTYVUOTOS IŠVADOS sutvėrimo praėjo du metai. Apie kokius nors atgarsius ar išvadas negirdėti. Tiesą pasakius, toks buvo tikslas – kad nieko nebūtų. Rodos, KIC‘ui neteko daugiau rengti viešųjų pirkimų vargonams. Bent jau Casparini perėmė KPD (nors rezultatas ne geresnis). Tačiau blogybės niekur nedingo.

Visos paveldosaugos Lietuvoje būklė ir jos tendencijos angažuotai visuomenei kelia vis didesnį rūpestį. Bendrosios humanitarinės kultūros nusigyvenimas ir statybų verslas kelia rimtą pavojų paveldo būklei. Tai ryškiai matoma viešoje miestų aplinkoje. Bet nemažiau nerimaujama ir dėl kilnojamojo paveldo objektų, esančių įvairiuose statiniuose. Nerimas ypač sustiprėjo pastaruoju metu, kai naikinamas Kultūros paveldo centras. Žinia, jis kartais dirbo nepatenkinamai (kad ir Žemalės pavyzdys), bet tai ne pačios Centro idėjos, o jos vykdymo trūkumas. Aiški, apgalvota apskaita – būtinas dalykas. Kai įvairiom progom buvo keliamas apskaitos klausimas, iš kart „nebūdavo“ tam lėšų... Nors vargonų apskaita vedama ne vienas dešimtmetis ir pagrindiniai duomenys seniai surinkti, net publikuoti. Liktų tik juos valyvai pateikti. Keistai atrodo, kai Kultūros vertybių registre vargonai pateikiami „Rūšis – nekilnojamas“.  Per tiek metų neprisiruošė perskaityti įstatymo! Net ir kaip „nekilnojami“ jie tik retais atvejais bent kiek aprašomi. Bet tie aprašymai padriki, be sistemos, pilni netikslumų. O juk pagrindinė medžiaga seniai surinkta, beliko sutvarkyti bent jau elementarius duomenis. Dabar naiviai aiškinama, kad KPC funkciją perims KPD. Jau Centre vargas su specialistais, tai ko laukti iš KPD, kuris pats per pastarąjį metą visai nunyko. Dabar toną duoda vien vadybininkai ir teisininkai.

O ką nors daryti būtina – per didelius nuostolius pastaruoju metu  patiria vargonų paveldas.

 *Ne nauja, bet naujoviškai

^[1] „Kultūros barai“, 2022 m. nr.11

^[2] http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/67-apie-zemales-vargonus

^[3] http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/68-r-gucas-viesieji-pirkimai-karantino-metu

   Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Artėjant birželio 3-iajai, oficialiai Sąjūdžio įkūrimo datai, norisi priminti ir visuomenei, ir valstybės institucijoms apie Nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo reikšmę valstybei ir jos istorijai. Ar visi žinome, ar visi atsimename, kad bandymas nugriauti kultūros paveldo objektą – pastatą Tilto gatvėje, tapo paskutiniu lašu nuo 1944 m. kęsti sovietinę okupaciją Lietuvoje. Du Vilniaus inteligentai, rašytojas ir architektas,  neliko abejingi pamatytam vaizdui Vilniaus senamiesčio širdyje: buldozerį, pradėjusį griauti namus dėl numatytos automobilių stovėjimo aikštelės. Savo knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ Virgilijus Čepaitis prisiminė Sąjūdžio ištakas:

„Namas Tilto gatvėje

Pirmąjį 1986 metų kovo šeštadienį, eidamas į Kaziuko turgų susitikau architektą Algimantą Nasvytį. Jis buvo susijaudinęs.

• Žinai, - paklausė, - kad jie griauna Dobužinskio namą?
• Kokį namą? – nesupratau.
• Na, tą namą Tilto gatvėje, kuris Dobužinskio paveiksle pavaizduotas. Dabar išeiginė, tai sustojo. Bet pirmadienį baigs. Suprojektuota mašinų stovėjimo aikštelė. Guga* buvo mus sukvietęs, bandysim protestuoti. 

Tilto gatvėje iš tiesų , įsibridęs į plytų krūvą, riogsojo paliktas raudonas ekskavatorius, viena šimtmečius stovėjusio namo siena jau buvo nuversta, kiemas pilnas griuvenų. Prie griaunamo namo stoviniavo praeiviai.“

Neabejingų istorikų, dailininkų, architektų, žurnalistų dėka žinia plito ir pasiekė LKP CK ir Ministrų Tarybą. Jei skaitysite knygą, rasite V. Čepaičio pamąstymą, skatinantį pagalvoti apie dabartinį laiką, mūsų pilietiškumą, kartais bejėgiškumą ir dažnai nusivylimą, skatinamą nenusisekusio pasipriešinimo blogiui ir neteisybei: „Kodėl skiriu tiek daug vietos šiai istorijai? Praslinko vos keliolika metų nuo tos dienos, tačiau pradedame pamiršti, kokioje epochoje gyventa. Tada vien pats kultūros paminklo griovimo paviešinimas jau buvo revoliucija “. Šis 1986 metų įvykis tapo judėjimo, pavadinto sąjūdžiu, pradžia, išeities tašku ir pasklido visoje Lietuvoje. 1988 m. birželio 3 dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje, išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė.

Tilto gatvės namai išliko, ir 2011 m. lapkritį skvere šalia Arkikatedros, priešais Tilto gatvę, buvo atidengtas paminklas rusų ir lietuvių dailininkui, scenografui, grafikui ir tapytojui Mstislavui Dobužinskiui. Paminklą inicijavo visuomeninė organizacija „Mūsų dialogas“ ir Vilniaus rusų bendruomenė, o ši vieta skulptūrai parinkta dėl to, kad sovietų valdžia 1986-aisiais ketino nugriauti, o dailininko darbas paskatino valdžią išsaugoti, kaip kultūros vertybę M. Dobužinskio nutapytus Tilto gatvės pastatus. Skulptūros autorius Kęstutis Musteikis, architektas Algirdas Umbrasas.

Dabar Vilniuje galėtume pastatyti ir daugiau paminklų-fotoaparato objektyvų, priklausiusių Janui Bulhakui, Juozapui Čechavičiui ir kitiems fotografams, užfiksavusiems nuostabiąsias Vilniaus vietas. Vieni objektyvai žiūrėtų į puikiai sutvarkytus, atstatytus, restauruotus objektus, kiti – į buvusius ir galėjusius tapti tokiais, bet sudarkytus ar išnykusius dėl įvairių nepatogių kitiems priežasčių. 

Mielieji vilniečiai, prisimindami Sąjūdžio pradžios istoriją, būkime visuomeniški, pilietiški, mylėkime savąjį Vilnių ir nebijokime išsaugoti visus dar likusius kultūros paveldo objektus, atkurti jų interjerus, išryškinti puikias miesto panoramas.

Dalia Kazlauskienė

P.S. Siūlau skaityti restauratorės Gražinos Drėmaitės pasisakymą bernardinai.lt: https://www.bernardinai.lt/restauratore-g-dremaite-pasiziurekite-kas-pastatyta-prie-bernardinu-kapiniu-namas-prie-namo-architektura-klaiki/?fbclid=IwAR0IZGXwTV arba Astos Junevičienės įrašą FB : https://www.facebook.com/asta.dirmaite

 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Restauravimo taryba primygtinai pabrėžė, kad Prienų vargonų restauravimo programoje, be kitų jau minėtų trūkumų („negrabi“ kalba, neatlikti beprasmiai tyrimai, programoje nepatiekti finansiniai skaičiavimai) dar ir netinkamai paruošta restauravimo darbų metodika. Esą, nėra aprašomi technologiniai restauravimo darbų procesai, naudotinos medžiagos ir priemonės.

Metas išsiaiškinti, kaip Taryba supranta pačią metodikos esmę. Pagal ministro patvirtintą Tvarkos aprašą, Dailės vertybės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų metodika – dokumentacija, kurioje pateikta Dailės vertybės tyrimo, konservavimo, restauravimo darbų technologija. Kadaise anuometinė Restauravimo tarybos pirmininkė D. Krūminienė paprašė papildyti programos reikalavimą Vargonus išvalyti paaiškinimu, kuo ir kaip valyti – dulkių siurbliu, šepetėliu, skuduru ir pan., nes tai ir esanti technologija. Kai kurių Tarybos narių įsitikinimu būtent tai yra labai svarbūs, kone lemtingi dalykai.

Įdomu, kaip Restauravimo taryba įsivaizduoja teisingą vargonų restauravimo metodiką. Pavartykime minėtą „pavyzdinę“ Prienų vargonų restauravimo programą. Jos autorius nepasirašė, tačiau palyginus programos tekstą – argumentaciją, sakinių struktūrą, leksiką ir kt. galima neabejoti, kad to paties eksperto buvo parengtos bei Restauravimo  tarybos patvirtintos kitų pastarųjų metų (Pivašiūnų, Telšių, Ž. Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios) vargonų restauravimo programos.

Visų šių programų METODIKOS yra tiek panašios, kad galima žiūrėti į bet kurią. Visos padarytos pagal vieną kurpalių, ištisais punktais kartojamos.  Tiek „pavyzdinės“ , tiek ir visose kitose programose pateiktą METODIKĄ daugiausia sudaro bendri dalykai, kuriuos bet kuris žmogus, meistraujantis vargonus ir pretenduojantis tapti restauratoriumi, paprastai žino dar iki pirmojo susitikimo su Atestavimo komisija. Kiekvienoje tų programų net po porą kartų kartojamas nurodymas, kad vargonų tyrimo ir restauravimo darbus gali atlikti tik atestuoti vargonų restauratoriai arba atestuoto restauratoriaus vadovaujami vargonų meistrai. Tai yra įstatymo reikalavimas, tai kurių galų kiekvienoje programoje po porą kartų kartoti? Be to, jeigu jie atestuoti, kam reikia kiekvienoje programoje dėstyti elementarius dalykus? Juk jau trečios kategorijos atestavimo reikalavimuose visa tai su kaupu išvardinta.

„Pavyzdinės“ Prienų programos METODIKĄ sudaro 1.109 žodžiai. Didžioji dalis yra vadovėlinių tiesų kartojimo ir tuščiažodžiavimas. Tokie nuolat, kiti net po porą kartų kartojami „svarbūs“ metodiniai ir technologiniai nurodymai, kaip antai prieš ardant kiekvieną dalį atsargiai šepetėliu nuvalyti dulkes, smulkias šiukšleles, tinko gabalėlius. Nepažeisti instrumento vertingųjų autentiškųjų dalių ir nepadaryti neatstatomos žalos. Arba – išvalyti visą vargonų vidų ir atskiras dalis dulkių siurbliu, šluostėmis nuo susikaupusių dulkių ir šiukšlių (naudojant mišinį: vanduo ir spiritas 1: 1 ir glicerino 5-6 lašai 100 ml). Labai svarbus nurodymas karštu vandeniu pašalinti remonto metu užklijuotus popierius nuo vamzdžių liemens. Suspaustu oru išvalyti iš vamzdžių dulkes, iš išorės nuplauti vandeniu ir po to sausai nušluostyti. Tokie pamokymai primena vaikų darželį.

Vargonai yra didelis ir iš įvairių dalių sudarytas objektas, kuriam valyti pats restauratorius išsivalys pagal aplinkybes. Reikia nepamiršti, kad turi dirbti žmonės, kurių kompetenciją privalėjo patikrinti Atestavimo komisija. Kitas dalykas, kad pačios Komisijos kompetencija šioje srityje yra su dideliu klaustuku. Neturėdama pakankamai žinių vargonų restauravimo klausimais, ji atestuoja „iš akies“, remdamasi daugiau „politine valia“. 

Kas yra ta vargonų restauravimo technologija? Tyrimų technologija? Kokios gali  būti istorinių ar organologinių tyrimų technologijos? Neabejotinai, restauruojant vargonus, tiksliau, rengiant programą svarbiausi yra istoriniai tyrimai, nes juose dažniausiai glūdi atsakymas į daugumą klausimų, pradedant medžiagomis ir baigiant intonavimo ir derinimo ypatumais.

Apgailėtiną situaciją, kai vargonams bandoma primesti jiems visai nepriimtinus, ydingus dalykus, suponavo ilgametė tradicija, kurią prieš porą metų dar kartą įtvirtino Ministro įsakymu patvirtintas KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠAS^[1]. Pagal šio Aprašo punktą 5, dailės kūriniai suprantami (?!) kaip molbertinė ir sienų tapyba (paveikslai, freskos, mozaikos, sgrafitai, dekoratyvinis meninis dažymas, vitražai ir kt.), [...],  stacionarūs meniniai baldai ir įranga (altoriai, sakyklos, klausyklos, klauptai, vargonai, krikštyklos, kilnojamieji altorėliai ir kt.), muzikos instrumentai (vargonai, varpai ir kt.), kiti... Pagal viršesnį teisinį aktą - LIETUVOS RESPUBLIKOS KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMĄ (1996 m. sausio 23 d. Nr. I-1179) 3 str.  muzikos instrumentai yra kilnojamoji kultūros vertybė – kultūros objektas, vienas iš 14 išvardintų objektų atskirai nuo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių.

Kai Tvarkos aprašo rengėjai muzikos instrumentus „suprato“ kaip dailės kūrinius, reiškia, kad jie nesuprato esmės. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad, skirtingai nuo dailės kūrinių, muzikos instrumentai turi veikti, būti „gyvi“. Todėl tai atskiras dalykas, ir jų restauravimui, keliami keik kiti uždaviniai. „Suprasdami“, neva muzikos instrumentai yra dailės kūriniai, Aprašo rengėjai parodė, kad nesupranta elementarių dalykų. Negana, dar ir patį Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymą gana rimtai pažeidė: du skirtingus įstatymo punktus sukišo į vieną.

Pagal ministro Įsakymą Restauravimo programas tvirtina, darbo procesą, kokybę kontroliuoja bei darbą priima Kultūros ministro skiriama Restauravimo taryba. Ministerijai, Aprašo rengėjams mažiausiai rūpėjo (ir rūpi), kad ministro įsakymu skiriama savotiška „vaivorykštinė“ taryba esminių muzikos instrumentų klausimų nesupranta. Taryba sudaryta iš įvairių specialybių restauratorių. Jie yra savo sričių žinovai ir jų kompetencija savais klausimais abejonių nekelia. Nors ir čia atsiranda dviprasmių situacijų. „Kuruodami“ savąsias sritis, savo nuomonę ir išvadas jie pateikia kaip visos Tarybos nuomonę, kalba institucijos vardu (kitų specialybių Tarybos nariai paprastai mažai domisi). Tuomet vieno tarybos nario nuomonė (ir interesai) tampa viršesni, nors restauratorius, apie kurio darbą kalbama, galbūt savo kompetencija ir patyrimu Tarybos narį pranoksta.

Muzikos instrumentai – ne šios Restauravimo tarybos sritis, apie šiuos dalykus spręsti profesionaliu lygmeniu spręsti vargu bau pajėgi. Deja, lyg niekur nieko rašosi ant programų vertinimo protokolų jų, ko gero, nė neskaitę. Todėl vargonų programose tiek niekų ir nekompetencijos. Kadangi tarp dailės kūrinių ir muzikos instrumentų yra principinių skirtumų, reikalavimas muzikos instrumentus restauruoti pagal dailės kūrinių restauravimo tvarką yra iš esmės ydingas ir paveldui teatneša nuostolių.

Seni muzikos instrumentai būna daugiau ar mažiau sudėvėti. Svarbiausias klausimas, ar įmanoma juos sutvarkyti taip, kad būtų galima ir naudotis, ir tuo pačiu būtų pakankamai išsaugotas jų autentiškumas.

Optimalaus santykio tarp originalo išsaugojimo ir funkcijos  paieškos yra nesibaigiantis klavišinių muzikos instrumentų restauratorių ir atlikėjų galvos skausmas^[2]. Atlikėjai - vargonininkai, pianistai paprastai nori patogiai ir sklandžiai veikiančio instrumento ir daugiau vertina jų „prekinę vertę“, nekaip autentišką istorinę medžiagą. Vertinimai tuo požiūriu labai priklauso nuo vargonininko gebėjimų, išsilavinimo, akiračio. Atlikėjui, pretenduojančiam griežti istoriniais instrumentais, dera turėti ne tik daug plačių organologinių  bei istorinių žinių, bet ir turėti bent elementarų supratimą amato klausimais. Išsilavinęs vargonininkas pažįsta istorinių vargonų ypatumus ir sugeba jais pasinaudoti.

Menkesnio išsilavinimo vargonininkai, pavyzdžiui, pyksta, kad kietos mechaninės jungtys barška ir piktinasi, kad vargonai yra blogai restauruoti, t.y. nepritaikyti prie jų gebėjimų. Tuo tarpu tokiam atvejui yra speciali grojimo technika, tereikia išmokti.

Būna, vargonai sunykę tiek, kad neįmanoma padaryti juos veikiančiais nepakeičiant didžiosios dalies autentiškų išlikusių elementų. O instrumentas yra istorinė vertybė. Tuomet jis gali būti paliekamas kaip muziejinis eksponatas ir daroma jo kopija. Su vargonais tai pasitaiko retai, bet kitiems muzikos instrumentams – įprasta praktika.

Vargonų restauravimo metodika Europoje yra suprantama kaip tinkamo konceptualaus sprendimo priėmimas^[3]. Jis sudaro vargonų restauravimo metodikos esmę. Dauguma senų vargonų buvę parstatyti, sudarkyti, išplėsti ir jų restauravimas kelia sudėtingus, kartais net prieštaringus uždavinius. Nepakankamas supratimas ir įsigilinimas būtent šiame etape sudaro didžiausius nepataisomus nuostolius. Lietuvoje pastaraisiais metais tai matome akivaizdžiai.

Europoje programą parengia užsakovo pakviestas restauravimo specialistas. Tai - turintis patirties ir, svarbiausia, reputaciją žmogus. Programoje išdėstomi principiniai, konceptualūs dalykai (metodika). Šią metodiką aptaria „darbo grupė“ – trys-keturi šios srities žinovai. Kadangi visi jie yra specialistai, daugelio dalykų nei aiškinti, ne detalizuoti nereikia, visi supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Tokių „metodinių nurodymų“, kaip atsargiai šepetėliu nuvalyti dulkes, smulkias šiukšleles, tinko gabalėlius, prityrusiems profesionalams į galvą neateina atskirai pasakoti.

Restauravimas yra procesas (ar reikia aiškinti?). Europoje šalia restauratoriaus visuomet būna paveldosaugos institucijos aprobuotas žinovas (ekspertas), kuris restauravimo  procesą nuolat seka. Kuomet reikia priimti programą ar kitus atsakingesnius sprendimus, pakviečiamas minėta darbo grupė. Lietuvoje visą procesą sekti būtų Restauravimo tarybos priedermė. Kadangi mūsų Taryba muzikos instrumentų srityje yra nekompetentinga, restauratorius praktiškai paliekamas veikti savo nuožiūra. Įdomu būtų pamatyti Restauravimo tarybos pastabas apie Pivašiūnų arba Telšių vargonų restauravimo eigą, kur kažkodėl buvo dirbami darbai visiškai kiti, nei išvardinti restauravimo programose.

Tik tuomet, kai programa aptarta ir aprobuota, gali būti rengiami viešieji pirkimai ir parenkamas rangovas, pradedami darbai - vargonai ardomi ir išgabenami (arba ne) į dirbtuvę. Ir tik tada atsiranda galimybė pagrindines vargonų dalis (oro skirstymo dėžes) atidaryti, nustatyti jų būklę ir parinkti restauravimo būdus. Sutartasis žinovas (ekspertas) arba darbo grupė privalo būti šalia ir reguliariai sekti darbų eigą - daugelį klausimų tenka aptarti jau restauravimo metu. Prienų vargonų restauravimo programoje taip ir buvo parašyta: detaliau aptarti tvarkymo metodus reikės dirbtuvėje pažiūrėjus visas dalis, nustačius jų būklę ir aptarus darbų pobūdį platesniame specialistų rate. Tačiau KPD Restauravimo taryba nurodė, kad šie procesai turėjo būti atlikta iki Programos rengimo, „tvarkymo metodai“ pateikti Metodikoje. Pagal Tarybą, programos rengėjas turėjęs pats išardyti vargonus, atidaryti oro skirstymo dėžes, apžiūrėti, smulkiai aprašyti ką radęs, dar ir darbų kainą sulig APRAŠO taisyklėmis pateikti. Viešuosius pirkimus laimėjusiam restauratoriui tektų perimti krūvą išardytų vargonų dalių. O gal programos rengėjas turėtų prieš viešuosius pirkimus išardytus vargonus surinkti? Būtų gerai jei Restauravimo taryba suprastų ką parašius...

Restauravimo taryba turi teisę kviestis specialistų iš šalies. Bet neteko girdėti, kad ji būtų kada nors ta teise pasinaudojusi. Priešingai – Prienų vargonų programą išvertus į vokiečių kalbą, gavus tarptautiniu mastu pripažintų specialistų atsiliepimus, pridėjus tų atsiliepimų vertimus į lietuvių kalbą, Restauravimo taryba dar padarė pastabą, kad tekstas Programoje turi būti pateiktas valstybine kalba. Tarsi pateikiant visą programą ir užsienio ekspertų nuomonių tekstus greta teksto lietuvių kalba pridėjus ir kita (šiuo atveju vokiečių), būtų pažeistas valstybinės kalbos įstatymas.

Restauravimo taryba vėl priminė, kad privalu remtis vien KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠU, nes "Europoje priimtos metodikos" gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, bet ne teisės aktais, kuriais vadovaujantis, rengiamos Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo programos ar darbų ataskaitos. Tarybai vertėtų žinoti, kad pagal Europoje priimtą metodiką dirba visi civilizuotų šalių vargonų restauratoriai. Kodėl Lietuva turi būti išimtis?

Kodėl kažkas ministerijoje ar KPD „suprato“, kad muzikos instrumentai yra dailės kūriniai? Kažin, ar tai vien dėl nepakankamo išmanymo? Greičiausia suveikė nuojauta, kad bandymas gilintis sukomplikuotų „tvarų“ administracinio aparato funkcionavimą. Atsirastų naujų rūpesčių, naujos atsakomybės. Tektų parengti kitą RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ, specialiai skirtą muzikos instrumentams. Kas jį parengtų? Tektų sudaryti kitą Restauravimo tarybą. Iš ko ją sudaryti? Žinoma, galėtų dabartinė Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija jų šiek tiek priatestuoti. Komisijai, kurioje nėra nė tikro vargonų specialisto, tai nebūtų naujiena, kad tik „politinė valia“ būtų...

Europoje tie reikalai seniai tvarkomi kitaip.

Vokietijoje yra Vereinigung der Orgelsachverständiger Deutschlands - Vargonų žinovų (patarėjų, mes sakytume ekspertų) susivienijimas, jungiantis apie 300 narių. Tikslai yra ekspertų bendradarbiavimo rėmimas ir skatinimas per konferencijas, kursus, leidinius, taip pat ekspertų mokymas, tobulinimas ir, galiausiai, bažnyčių vadovų bei paveldosaugos įstaigų konsultavimas, ekspertinių nuomonių vargonų klausimais rengimas. Kadangi Vokietijos kraštų Bažnyčios vargonų klausimams turi savus patikėtinius, susivienijimas rūpinasi jų kompetencija. Paprastai tai žmonės, ilgamete kvalifikuota ir visiems matoma veikla susikūrę tvirtą reputaciją. Ne vienos krašto bažnyčios vargonų patarėjai yra aukštųjų mokyklų profesoriai.  Valdžios įstaigos į jų veiklą nesikiša, jau nekalbant apie "politinės valios“ primetinėjimą. Panašus susivienijimas yra Norvegijoje.

Švedijos vargonų paveldosauga remiasi beveik išimtinai meistrų ir ekspertų reputacija. Kadangi šioje srityje dirbančiųjų yra nedaug, visi tarpusavyje pažįstami, bendrauja, dirba atvirai, klausimus sprendžia tarpusavio diskusijose.  Dažnai į svarbesniųjų projektų patarėjų grupes įtraukiami kitų šalių specialistai. Administracijos ir paveldo įstaigų funkcija yra sudaryti sąlygas jų sprendimams vykdyti. Panašiai susitvarkė latviai ir estai^[4]. Niekur nėra taip, kaip Lietuvoje, kur arbitras, priimantis sprendimą vargonų restauravimo metodikos klausimais, būtų administracijos pareigūnas.

Europoje, bent jau „artimajame užsienyje“ vargonų restauravimo žinovų tikrai nėra daug. Galima sakyti, kad visi vieni apie kitus žino, daugelis tarpusavyje bendrauja. Mes turėjome ir tebeturime gerus ryšius su pripažintais Europos specialistais. Atrodo, galėtume dirbti neblogiau. Deja, KPD bendradarbiavimo vengė. Kiek teko pastebėti, bendrauti nesisekė – gal per aukštai profesinė kartelė, kyla per sunkios užduotys, gal atsiradęs diskomfortas dėl pernelyg didelių mentalinių skirtumų. Bet svarbiausia kliūtis kvalifikuotai, europietiškai spręsti vargonų paveldosaugos klausimus yra senas įsitikinimas, kad nieko negali būti padaryta be viršininkiausios valios, kad užimamos pareigos yra kompetencijos sinonimas. Toks „metodikos“ nurodymas, kaip sumontuoti atskiras vargonų dalis naudojant plaktuką, vinis, reikalingas ne restauratoriui, o administracijos atstovams, kad jie patys sau susidarytų įspūdį, jog pakankamai supranta, net gali duoti patarimų ir priiminėti sprendimus. Tuo būdu palieka galimybė savo rankose „laikyti vadeles“. Kai Europoje sprendimų priėmimas yra profesionalų prerogatyva, pas mus, posovietinėje visuomenėje paskutinis žodis, lemiantis restauravimo metodiką ir principus, priklauso administracijai. Net jei šie apie muzikos instrumentus nei ką žino, nei nori žinoti.

Jeigu ir toliau nebus sukurta tinkama muzikos instrumentų paveldosaugos ir restauravimo tvarka, teks taikytis su neišvengiamais vargonų paveldo praradimais.

^[1] Apie tą APRAŠĄ jau teko, jam tik pasirodžius parašyti kelias pastabas. Jos buvo paskelbtos „Kultūros baruose“ („Apie restauravimą ir grafomanų klubą“ 2020 nr.9).

^[2] Neseniai Kultūros ministerijos buvo parengti FORTEPIJONŲ RESTAURATORIAUS KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI. Iš esmės juose atsispindi ta pati nekompetencija, kaip ir vargonų problematikoje. Apie tai plačiau - http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/107-r-gucas-apie-fortepijonu-restauravima.

^[3] žr. Harald Vogel. Kriterien für die Restaurieung historischer Orgeln. Die Orgel als europäisches Kulturgut. Verlag Organum Buch, Öhringen, 2007.

^[4] Šiomis ir panašiomis temomis: R.Gučas, Corruptissima res publica plurimae leges – 2, Kultūros barai. 2017, nr.5

  Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Pagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), prie Restauravimo programos turi būti pridėta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina.

 Sovietmečiu normatyvų (įkainių) klausimas visoje imperijoje buvo nekvestionuojamas kaip ir pats brandusis socializmas. Įmonės būdavo  specialūs normavimo skyriai, kurie neva kapeikos tikslumu apskaičiuodavo dirbinių kainas.

Ir anuomet imperijoje buvo atsiradęs ne vienas entuziastas, norėjęs dirbti vargonus. Bet negalėjo nė pradėti, nes nebuvo valdžios patvirtintų vargonų normatyvų. Atėjus į Paminklų restauravimo trestą kurti vargonų dirbtuvės, išeitį pavyko rasti, bet tai atskira tema. Tresto viršininkijoje net  buvo tokių, kurie priekaištavo, girdi, nereikėjo imtis dirbti darbų, kuriems nėra įkainių. Nekartą įvairių įstaigų atstovai, atvykę į Vilnių iš tolimų imperijos kampų, matydami, kad dirbame vargonus, prašė mūsų įkainių. Nedavėm, išsisukinėjom. Patvirtintų įkainių ir nebuvo. Kiekvieniems vargonams darėm (blefavom) naujas ilgas kalkuliacijas su gana tiksliai aprašytais darbais ir sugaištu laiku (su koeficientu 2). Susidarydavo šimtai puslapių.

Atrodė, kad, sulig socializmo žlugimu, visas tas blefavimas  baigsis ir bus galima pereiti prie europietiškos patirties. Iš karto po Kovo 11-sios evangelikų Bažnyčios rūpesčiu į Lietuvą atvyko vokiečių specialistai pasidairyti, padėti mums pereiti prie vakarietiškos praktikos.  Atvežė ir literatūros vargonų kainodaros klausimais. Europoje savo darbo kainą meistras apskaičiuoja pats, atsižvelgdamas į savo aplinkybes.

Tačiau sovietizmas ir brandusis socializmas, matyti, jau mūsų genuose: 2007 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-683 buvo patvirtinti Vargonų tvarkomųjų paveldosaugos darbų medžiagų, mechanizmų ir darbo sąnaudų normatyvai - PTR 4.01.24:2007. Mūsų artimiausi kolegos latviai ir estai jau seniai tokius tik blogame sapne susapnuoja.

Tie normatyvai - 13.000 žodžių „veikalas“. Mes, brandaus socializmo laikų brežnevinės „zakalkos“ restauravimo darbų vykdytojai tokius vadindavome didžiaisiais nesąmonių rinkiniais. Anuomet juodasis humoras buvo savotiškas gelbėjimosi ratas. Bet dabar, kai 30 metų esame Europoje, laisvi galvoti ir veikti, bet likome prie to paties, liūdna. Kaip užkalkėję turi būti smegenys, kad į tokius normatyvus būtų žiūrima rimtai. Atrodo, kad ministerijos, KPD pareigūnai negali nesuprasti, jog tie normatyvai yra visiškas blefas. Situacija, kai tiek rimtų žmonių, žiūrėdami vieni kitiems į akis, lyg niekur nieko skiedžia, yra tiesiog žeminanti.

Kas pastarąjį vargonų PTR‘ą 4.01.24:2007 sutvėrė, nežinia. Viena aišku, kad tai darė žmogus, vargonų nei rimtai dirbęs, nei restauravęs, tačiau apie juos žinojęs tiek, kad pavyko administracijai prisistatyti dideliu žinovu. Bent jau vargonų srityje (vargonų reikalai man aktualiausi) šie normatyvai yra visiškai netinkami, nes visiškai neatitinka darbų eigos ir net jų pobūdžio. Tačiau, jei parengti normatyvus būtų pasiūlyta išmanančiam, jis tiesiog  atsisakytų. Kai 2000 m. tuometinė KPD direktorė Diana Varnaitė išsiuntinėjo projektą įvairiems asmenims ir institucijoms, Kultūros ministerija nurodė klausimą aptarti su Švedijos specialistais. Su jais tada buvo glaudžiai bendradarbiaujama. KPD rado pretekstų to nepadaryti, nes jautė, kad pasirodytų kvailokai. Neklydo – parodžius tuos „normatyvus“ švedų specialistams, jie tik giliai atsiduso: jūsų laukia dar ilgas kelias į Europą.

 Kaip rimtą Prienų vargonų programos trūkumą Restauravimo taryba nurodė, kad ji neatitinka 7.2.6 punkto - nepateikta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina, kuri turi būti apskaičiuojama vadovaujantis normatyvais, nurodytais Paveldo tvarkybos reglamentų sąraše.

Reikalavimas kartu su restauravimo programa pateikti sąmatą yra visiškas nesusipratimas! Kiekvienam turėtų būti aišku, kad pirmiausia turi būti parengta ir patvirtinta pati programa. Tik sutarus, kokie darbai bus dirbami, galima kalbėti apie tai, kiek jie kainuos. Žinoma, rūpinantis lėšomis, apytikslę kainą pageidautina tai numanyti, bet tam ir yra specialistai su plačiais ryšiais už Lietuvos ribų, kurie maždaug žino (ar gali sužinoti) kiek panašūs darbai yra kainavę kitur Europoje. Tačiau apie realią kainą tegali nustatyti tik sąžiningai surengti viešieji pirkimai. Skirtingų firmų (rangovų) kainos, priklausomai nuo patirties, darbo kokybės, patikimumo, reputacijos paprastai skiriasi. Ir nemažai.

Gerai organizuoti restauravimą yra nelengvas dalykas. Nepakanka apie viešuosius pirkimus vien formaliai paskelbti internete ir laukti pasiūlymų. Ir dar teduodant vos porą savaičių pateikti dokumentams. Aišku, kad per tokį trumpą laiką dokumentus gali pateikti tik tas, kas yra iš anksto informuotas. Atsakingas užsakovas pirmiausia turėtų pats susirinkti žinių apie potencialius rangovus ir juo kviesti dalyvauti viešuose pirkimuose. Visiems turi būti duota pakankamai laiko tiek susipažinti su objektu, tiek ir su restauravimo programa. 

Viešųjų pirkimų dalyviams darbui skirta (turima) suma apskritai neturėtų būti žinoma. Finansiniai reikalai turėtų būti užsakovo, mokančio pinigus, (KPD, KIC, savivaldybės) ir rangovo tarpusavio derybų reikalas. Tokie dalykai, kaip kainos, Restauravimo tarybos turėtų visiškai neliesti.  

Ryškiausias pagal dabartines taisykles suorganizuoto viešųjų pirkimų pavyzdys - Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai. Perkančioji organizacija KPD „iškomunikavo“ pranešimą apie viešuosius pirkimus. Pridėti dokumentai, tarpe jų Restauravimo programa. Numatoma bendra vertė – 241917, 36 EUR. Cento tikslumu - fenomenalūs skaičiuotojai! Viešųjų pirkimų paskelbimo diena - 2020-09-16. Dokumentų priėmimo terminas – 2020-10-05. Taigi, 13  darbo dienų skiriama potencialiam rangovui aptikti skelbimą viešųjų pirkimų portale, gauti medžiagą (Restauravimo programą), ją gerai išstudijuoti, nuvažiuoti į į objektą, susipažinti su laukiančiais darbais, parengti krūvą dokumentų. Kūdikiui aišku, kad tai per tokį trumpą laiką tai neįmanoma. Jei pridėsime tai, kad toji programa visais atžvilgiais nekompetentinga, tiesiog piktybiška, tampa aišku, kad tikrų viešųjų pirkimų, tikrų tikro restauratoriaus paieškų net nemanyta surengti. Rangovas buvo numatytas iš anksto, jis ir neva „programą“ pats sau pasirengė. Pridėta ir LOKALINĖ SĄMATA – būdingas nesąmonių rinkinys su gana ryškiomis aferos intarsijomis. Suma žiniaraščiui – 299973, 80 EUR  (dar 58056,44 eurų daugiau). Apie 2010 metus, bandydami ieškoti lėšų tarptautiniuose fonduose, drauge su švedų ir vokiečių restauratoriais paskaičiavome, kad reikalinga suma 120000 EUR. Taigi, dabartinę „pagal normatyvus apskaičiuotą“ kainą galima suprasti  kaip „lėšų įsisavinimą“ (nenorėdami turėti rūpesčių su teisininkais, žodžio „plovimas“ nevartokime).

Jeigu užsakovas yra privatus asmuo, bet koks kišimasis į finansinius klausimus apskritai neleistinas , nes privatus gyvenimas neliečiamas. Kadangi Bažnyčia ir religinės bendruomenės veikia privatinės teisės pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo diktuoti Bažnyčiai pareigą paisyti kokių nors „normatyvų“ ir viešai aptarinėti su privačiais finansais susijusius klausimus. Tai suponuoja Konstitucija.

Prieš tris metus žinomas švedų vargonų ekspertas Göranas Grahnas lankėsi Lietuvoje ir Kultūros ministerijai įteikė laišką, kuriame žvilgsniu iš šalies apibūdino vargonų būklę Lietuvoje. Dėl finansinių reikalų, jis atkreipė dėmesį, kad trumpi viešųjų pirkimų terminai ir kietakakčiai sovietizmo inspiruoti normatyvai apsunkina konkurenciją, o dokumentai vien lietuvių kalba iš užsienio firmų atima galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Atrodo, kad europietiškos viešųjų pirkimų taisyklės valstybės finansuojamuose projektuose yra visiškai apeinamos.

Aišku, kad visi tie „normatyvai“, kaip ir daugybė kitų biurokratinių fantazijų, reikalingi vien administracijos aparatui, kad jis galėtų vaizduoti esąs reikalingas, dirbantis naudingą darbą, neva rimtai prižiūrintis visą procesą, apskritai, patenkintų savo perversinę kontrolės aistrą. 

 GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.

 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.