Mečislovas Sakalauskas. Tilto gatvė. Iš albumo Vilniaus architektūra. Vaga 1978Mstislavas Dobužinsks. Vilnius. Tilto gatvė. Apie 1907. Iš albumo Lietuvos TapybaArtėjant birželio 3-iajai, oficialiai Sąjūdžio įkūrimo datai, norisi priminti ir visuomenei, ir valstybės institucijoms apie Nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo reikšmę valstybei ir jos istorijai. Ar visi žinome, ar visi atsimename, kad bandymas nugriauti kultūros paveldo objektą – pastatą Tilto gatvėje, tapo paskutiniu lašu nuo 1944 m. kęsti sovietinę okupaciją Lietuvoje. Du Vilniaus inteligentai, rašytojas ir architektas,  neliko abejingi pamatytam vaizdui Vilniaus senamiesčio širdyje: buldozerį, pradėjusį griauti namus dėl numatytos automobilių stovėjimo aikštelės. Savo knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ Virgilijus Čepaitis prisiminė Sąjūdžio ištakas:

„Namas Tilto gatvėje

Pirmąjį 1986 metų kovo šeštadienį, eidamas į Kaziuko turgų susitikau architektą Algimantą Nasvytį. Jis buvo susijaudinęs.

  • Žinai, - paklausė, - kad jie griauna Dobužinskio namą?
  • Kokį namą? – nesupratau.
  • Na, tą namą Tilto gatvėje, kuris Dobužinskio paveiksle pavaizduotas. Dabar išeiginė, tai sustojo. Bet pirmadienį baigs. Suprojektuota mašinų stovėjimo aikštelė. Guga* buvo mus sukvietęs, bandysim protestuoti. 

Tilto gatvėje iš tiesų , įsibridęs į plytų krūvą, riogsojo paliktas raudonas ekskavatorius, viena šimtmečius stovėjusio namo siena jau buvo nuversta, kiemas pilnas griuvenų. Prie griaunamo namo stoviniavo praeiviai.“

Neabejingų istorikų, dailininkų, architektų, žurnalistų dėka žinia plito ir pasiekė LKP CK ir Ministrų Tarybą. Jei skaitysite knygą, rasite V. Čepaičio pamąstymą, skatinantį pagalvoti apie dabartinį laiką, mūsų pilietiškumą, kartais bejėgiškumą ir dažnai nusivylimą, skatinamą nenusisekusio pasipriešinimo blogiui ir neteisybei: „Kodėl skiriu tiek daug vietos šiai istorijai? Praslinko vos keliolika metų nuo tos dienos, tačiau pradedame pamiršti, kokioje epochoje gyventa. Tada vien pats kultūros paminklo griovimo paviešinimas jau buvo revoliucija “. Šis 1986 metų įvykis tapo judėjimo, pavadinto sąjūdžiu, pradžia, išeities tašku ir pasklido visoje Lietuvoje. 1988 m. birželio 3 dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje, išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė.

Dalia Kazlauskienė Vaizdas į Tilto gatvę. 2023Tilto gatvės namai išliko, ir 2011 m. lapkritį skvere šalia Arkikatedros, priešais Tilto gatvę, buvo atidengtas paminklas rusų ir lietuvių dailininkui, scenografui, grafikui ir tapytojui Mstislavui Dobužinskiui. Paminklą inicijavo visuomeninė organizacija „Mūsų dialogas“ ir Vilniaus rusų bendruomenė, o ši vieta skulptūrai parinkta dėl to, kad sovietų valdžia 1986-aisiais ketino nugriauti, o dailininko darbas paskatino valdžią išsaugoti, kaip kultūros vertybę M. Dobužinskio nutapytus Tilto gatvės pastatus. Skulptūros autorius Kęstutis Musteikis, architektas Algirdas Umbrasas.

Dabar Vilniuje galėtume pastatyti ir daugiau paminklų-fotoaparato objektyvų, priklausiusių Janui Bulhakui, Juozapui Čechavičiui ir kitiems fotografams, užfiksavusiems nuostabiąsias Vilniaus vietas. Vieni objektyvai žiūrėtų į puikiai sutvarkytus, atstatytus, restauruotus objektus, kiti – į buvusius ir galėjusius tapti tokiais, bet sudarkytus ar išnykusius dėl įvairių nepatogių kitiems priežasčių. 

Mielieji vilniečiai, prisimindami Sąjūdžio pradžios istoriją, būkime visuomeniški, pilietiški, mylėkime savąjį Vilnių ir nebijokime išsaugoti visus dar likusius kultūros paveldo objektus, atkurti jų interjerus, išryškinti puikias miesto panoramas.

 

Dalia Kazlauskienė

 

P.S. Siūlau skaityti restauratorės Gražinos Drėmaitės pasisakymą bernardinai.lt: https://www.bernardinai.lt/restauratore-g-dremaite-pasiziurekite-kas-pastatyta-prie-bernardinu-kapiniu-namas-prie-namo-architektura-klaiki/?fbclid=IwAR0IZGXwTV arba Astos Junevičienės įrašą FB : https://www.facebook.com/asta.dirmaite

  


 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

 

Kompiuteris ФеликсPagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), prie Restauravimo programos turi būti pridėta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina.

 Sovietmečiu normatyvų (įkainių) klausimas visoje imperijoje buvo nekvestionuojamas kaip ir pats brandusis socializmas. Įmonės būdavo  specialūs normavimo skyriai, kurie neva kapeikos tikslumu apskaičiuodavo dirbinių kainas.

Ir anuomet imperijoje buvo atsiradęs ne vienas entuziastas, norėjęs dirbti vargonus. Bet negalėjo nė pradėti, nes nebuvo valdžios patvirtintų vargonų normatyvų. Atėjus į Paminklų restauravimo trestą kurti vargonų dirbtuvės, išeitį pavyko rasti, bet tai atskira tema. Tresto viršininkijoje net  buvo tokių, kurie priekaištavo, girdi, nereikėjo imtis dirbti darbų, kuriems nėra įkainių. Nekartą įvairių įstaigų atstovai, atvykę į Vilnių iš tolimų imperijos kampų, matydami, kad dirbame vargonus, prašė mūsų įkainių. Nedavėm, išsisukinėjom. Patvirtintų įkainių ir nebuvo. Kiekvieniems vargonams darėm (blefavom) naujas ilgas kalkuliacijas su gana tiksliai aprašytais darbais ir sugaištu laiku (su koeficientu 2). Susidarydavo šimtai puslapių.

Atrodė, kad, sulig socializmo žlugimu, visas tas blefavimas  baigsis ir bus galima pereiti prie europietiškos patirties. Iš karto po Kovo 11-sios evangelikų Bažnyčios rūpesčiu į Lietuvą atvyko vokiečių specialistai pasidairyti, padėti mums pereiti prie vakarietiškos praktikos.  Atvežė ir literatūros vargonų kainodaros klausimais. Europoje savo darbo kainą meistras apskaičiuoja pats, atsižvelgdamas į savo aplinkybes.

Tačiau sovietizmas ir brandusis socializmas, matyti, jau mūsų genuose: 2007 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-683 buvo patvirtinti Vargonų tvarkomųjų paveldosaugos darbų medžiagų, mechanizmų ir darbo sąnaudų normatyvai - PTR 4.01.24:2007. Mūsų artimiausi kolegos latviai ir estai jau seniai tokius tik blogame sapne susapnuoja.

Tie normatyvai - 13.000 žodžių „veikalas“. Mes, brandaus socializmo laikų brežnevinės „zakalkos“ restauravimo darbų vykdytojai tokius vadindavome didžiaisiais nesąmonių rinkiniais. Anuomet juodasis humoras buvo savotiškas gelbėjimosi ratas. Bet dabar, kai 30 metų esame Europoje, laisvi galvoti ir veikti, bet likome prie to paties, liūdna. Kaip užkalkėję turi būti smegenys, kad į tokius normatyvus būtų žiūrima rimtai. Atrodo, kad ministerijos, KPD pareigūnai negali nesuprasti, jog tie normatyvai yra visiškas blefas. Situacija, kai tiek rimtų žmonių, žiūrėdami vieni kitiems į akis, lyg niekur nieko skiedžia, yra tiesiog žeminanti.

Rimantas Gučas, asm. archyvo nuotr.Kas pastarąjį vargonų PTR‘ą 4.01.24:2007 sutvėrė, nežinia. Viena aišku, kad tai darė žmogus, vargonų nei rimtai dirbęs, nei restauravęs, tačiau apie juos žinojęs tiek, kad pavyko administracijai prisistatyti dideliu žinovu. Bent jau vargonų srityje (vargonų reikalai man aktualiausi) šie normatyvai yra visiškai netinkami, nes visiškai neatitinka darbų eigos ir net jų pobūdžio. Tačiau, jei parengti normatyvus būtų pasiūlyta išmanančiam, jis tiesiog  atsisakytų. Kai 2000 m. tuometinė KPD direktorė Diana Varnaitė išsiuntinėjo projektą įvairiems asmenims ir institucijoms, Kultūros ministerija nurodė klausimą aptarti su Švedijos specialistais. Su jais tada buvo glaudžiai bendradarbiaujama. KPD rado pretekstų to nepadaryti, nes jautė, kad pasirodytų kvailokai. Neklydo – parodžius tuos „normatyvus“ švedų specialistams, jie tik giliai atsiduso: jūsų laukia dar ilgas kelias į Europą.

 Kaip rimtą Prienų vargonų programos trūkumą Restauravimo taryba nurodė, kad ji neatitinka 7.2.6 punkto - nepateikta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina, kuri turi būti apskaičiuojama vadovaujantis normatyvais, nurodytais Paveldo tvarkybos reglamentų sąraše.

Reikalavimas kartu su restauravimo programa pateikti sąmatą yra visiškas nesusipratimas! Kiekvienam turėtų būti aišku, kad pirmiausia turi būti parengta ir patvirtinta pati programa. Tik sutarus, kokie darbai bus dirbami, galima kalbėti apie tai, kiek jie kainuos. Žinoma, rūpinantis lėšomis, apytikslę kainą pageidautina tai numanyti, bet tam ir yra specialistai su plačiais ryšiais už Lietuvos ribų, kurie maždaug žino (ar gali sužinoti) kiek panašūs darbai yra kainavę kitur Europoje. Tačiau apie realią kainą tegali nustatyti tik sąžiningai surengti viešieji pirkimai. Skirtingų firmų (rangovų) kainos, priklausomai nuo patirties, darbo kokybės, patikimumo, reputacijos paprastai skiriasi. Ir nemažai.

Gerai organizuoti restauravimą yra nelengvas dalykas. Nepakanka apie viešuosius pirkimus vien formaliai paskelbti internete ir laukti pasiūlymų. Ir dar teduodant vos porą savaičių pateikti dokumentams. Aišku, kad per tokį trumpą laiką dokumentus gali pateikti tik tas, kas yra iš anksto informuotas. Atsakingas užsakovas pirmiausia turėtų pats susirinkti žinių apie potencialius rangovus ir juo kviesti dalyvauti viešuose pirkimuose. Visiems turi būti duota pakankamai laiko tiek susipažinti su objektu, tiek ir su restauravimo programa. 

Viešųjų pirkimų dalyviams darbui skirta (turima) suma apskritai neturėtų būti žinoma. Finansiniai reikalai turėtų būti užsakovo, mokančio pinigus, (KPD, KIC, savivaldybės) ir rangovo tarpusavio derybų reikalas. Tokie dalykai, kaip kainos, Restauravimo tarybos turėtų visiškai neliesti.  

Ryškiausias pagal dabartines taisykles suorganizuoto viešųjų pirkimų pavyzdys - Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai. Perkančioji organizacija KPD „iškomunikavo“ pranešimą apie viešuosius pirkimus. Pridėti dokumentai, tarpe jų Restauravimo programa. Numatoma bendra vertė – 241917, 36 EUR. Cento tikslumu - fenomenalūs skaičiuotojai! Viešųjų pirkimų paskelbimo diena - 2020-09-16. Dokumentų priėmimo terminas – 2020-10-05. Taigi, 13  darbo dienų skiriama potencialiam rangovui aptikti skelbimą viešųjų pirkimų portale, gauti medžiagą (Restauravimo programą), ją gerai išstudijuoti, nuvažiuoti į į objektą, susipažinti su laukiančiais darbais, parengti krūvą dokumentų. Kūdikiui aišku, kad tai per tokį trumpą laiką tai neįmanoma. Jei pridėsime tai, kad toji programa visais atžvilgiais nekompetentinga, tiesiog piktybiška, tampa aišku, kad tikrų viešųjų pirkimų, tikrų tikro restauratoriaus paieškų net nemanyta surengti. Rangovas buvo numatytas iš anksto, jis ir neva „programą“ pats sau pasirengė. Pridėta ir LOKALINĖ SĄMATA – būdingas nesąmonių rinkinys su gana ryškiomis aferos intarsijomis. Suma žiniaraščiui – 299973, 80 EUR  (dar 58056,44 eurų daugiau). Apie 2010 metus, bandydami ieškoti lėšų tarptautiniuose fonduose, drauge su švedų ir vokiečių restauratoriais paskaičiavome, kad reikalinga suma 120000 EUR. Taigi, dabartinę „pagal normatyvus apskaičiuotą“ kainą galima suprasti  kaip „lėšų įsisavinimą“ (nenorėdami turėti rūpesčių su teisininkais, žodžio „plovimas“ nevartokime).

Jeigu užsakovas yra privatus asmuo, bet koks kišimasis į finansinius klausimus apskritai neleistinas , nes privatus gyvenimas neliečiamas. Kadangi Bažnyčia ir religinės bendruomenės veikia privatinės teisės pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo diktuoti Bažnyčiai pareigą paisyti kokių nors „normatyvų“ ir viešai aptarinėti su privačiais finansais susijusius klausimus. Tai suponuoja Konstitucija.

Prieš tris metus žinomas švedų vargonų ekspertas Göranas Grahnas lankėsi Lietuvoje ir Kultūros ministerijai įteikė laišką, kuriame žvilgsniu iš šalies apibūdino vargonų būklę Lietuvoje. Dėl finansinių reikalų, jis atkreipė dėmesį, kad trumpi viešųjų pirkimų terminai ir kietakakčiai sovietizmo inspiruoti normatyvai apsunkina konkurenciją, o dokumentai vien lietuvių kalba iš užsienio firmų atima galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Atrodo, kad europietiškos viešųjų pirkimų taisyklės valstybės finansuojamuose projektuose yra visiškai apeinamos.

Aišku, kad visi tie „normatyvai“, kaip ir daugybė kitų biurokratinių fantazijų, reikalingi vien administracijos aparatui, kad jis galėtų vaizduoti esąs reikalingas, dirbantis naudingą darbą, neva rimtai prižiūrintis visą procesą, apskritai, patenkintų savo perversinę kontrolės aistrą. 


 GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.


 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Rimantas Gučas, asm. archyvo nuotr.Susipažinusi su mano parengta Prienų vargonų programa, Restauravimo taryba (pasirašė sekretorė) turėjo pastabų ne tik dėl neatitikimo dailės kūrinių restauravimo Tvarkai ir tyrimų, bet ir dėl paties teksto.

Vienas pirmųjų Tarybai užkliuvusių programos sakinių – Marcinkevičiaus vamzdžiai, ypač metaliniai, padaryti negrabiai, nors skambėti gali. Taryba paprašė paaiškinti sąvoką „padaryti negrabiai“. Taip pat paaiškinti, ar vamzdžiai yra Marcinkevičiaus nuosavybė?

Dėl Marcinkevičius vamzdžių, tai Marcinkevičius Programoje ne kartą minėtas kaip vargondirbys, programos pradžioje apie jį yra kelios eilutės. Rišliame tekste kas keli puslapiai kartoti, kad Marcinkevičius buvo vargondirbys, nėra prasmės. O dėl „negrabaus“, tai negrabus  - netikęs prie darbo, negrabiai – nevykusiai (Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1956, III t.). 

Restauravimo taryba nurodė apskritai atkreipti dėmesį į stiliaus klaidas: tekstas turi būti rišlus ir aiškiai suprantamas.

Esu išleidęs tris knygas vargonų paveldosaugos klausimais, drauge su prityrusiais kalbininkais parengęs lietuvišką Vargonų žodyną (išleistas Belgijoje), parašęs kelis šimtus mokslinių bei publicistinių straipsnių, recenzijų. Vien kalbos ir terminų klausimais jų keliolika. Tikėjausi, kad bent kalbos požiūriu mano rašiniai yra pakenčiami. Tačiau mokytis niekada ne vėlu. Ypač kai pasiūloma, kaip pamatysime, nepranokstamų pavyzdžių.

Taigi, Restauravimo taryba nerišlia bei neaiškiai suprantama kalba parašytą Prienų vargonų restauravimo programą apkeitė į „pavyzdinga“ ir labai teisinga kalba, suprantamais žodžiais parašytą šių vargonų restauravimo programą. Po šia „pavyzdine“ programa prikabintas mano parašas, tikrasis autorius nenurodytas. Tačiau jį nustatyti nesunku. Tereikia palyginti su kitomis pastarųjų metų kitų vargonų (Pivašiūnų, Telšių, Ž. Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios) programomis.

Štai pora šio tikro mokslininko puikios, sklandžios, „grabios“ kalbos pavyzdžių: Autentiškoji griežykla neišliko, todėl naujoji turi būti atkuriama vadovaujantis analogiško laikmečio meistrui J. Garalevičiui būdinga tipologija. Arba Pagal išlikusių oro skirstymo dėžių tipologiją padaryti (atkurti) iš analogiškos medienos naujas oro skirstymo dėžes su analogiškos formos ir medžiagiškumo membranomis, vožtuvėliais, tilteliais ir suoleliais bei kitomis sudedamosiomis sistemos dalimis. Štai iš ko reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! 

Minėtų vargonų restauravimo programų kalbos blogybes sklandžiai suskirstyti į grupes būtų sunku, bet pabandyti verta.

Žymi minėtų kalbos „įdomybių“ dalis atsirado iš didelių pastangų rašyti didžiai mokslinga kalba. Pats autorius nelabai supranta vartojamų žodžių reikšmę, painioja sąvokas, daro logikos klaidas. Pasitaiko, kad žodžiams žodžiai ir frazės turi savotiškai dekoratyvinę funkciją, o vienoje kitoje vietoje pritrūksta kompetencijos.

Keli pavyzdžiai. 

Nurodoma, kad vamzdžius reikia atkurti naujus pagal gretimų vamzdžių menzūras ir medžiagiškumą. (Medžiagiškas – materialus, daiktiškas; LKŽ VII t.). Vadinasi, atkurti pagal ... daiktiškumą. 

Tekstų „mokslingumui“ įspūdžiui pabrėžti vartojami tarptautiniai žodžiai nelabai žinant jų tikrą prasmę. Daug kartų minima Garalevičiaus tipologija. Padaryti griežyklą pagal Garalevčiaus tipologiją. Skamba efektingai, tačiau tipològija (tipas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas) yra mokslinis pažinimo būdas, pasižymintis kurios nors rūšies objektų skirstymu į tipus (apibendrintus, idealius modelius), o ne tipas, pavidalas, forma.

Kitoje programoje randame sakinį įspūdinga vargonų prospekto drožybos ikonografija. Omenyje turima drožyba.  Bet ikonografija yra ne drožyba, o dailėtyros metodas, kuriuo remiantis tyrinėjamos personažų ir siužetų vaizdavimo dailės kūriniuose taisyklės. 

Didžiai „mokslingas“ reikalavimas medienos pažeidimus siūloma užtaisyti medienos implantais. (Implantas – medicininis terminas, reiškiantis persodintą, prigydytą organą).

Geras nurodymas užlopyti medžio juostelėmis ir įplaišomis išlaužimus. (Įplaiša – praplyšusi vieta; LKŽ, t. IV, p.132). Kaip pažeistas medžio vietas taisyti praplyšusiomis vietomis, gal tik autorius galėtų papasakoti.

Nuolat nurodoma vargonų rėmus, kitas dalis sutvirtinti ir stabilizuoti. Iš esmės tai yra tas pats, tik skamba iškilmingiau.

Yra ir daugiau „inovacijų“.

Viena jų - sprūdiniai durų skydai. (Sprūdinis – atsiradęs dėl nuosprūdžio; LKŽ XIII t.,). Koks skydas (durys, langas) gali atsirasti dėl nuosprūdžio? Madingas žodis, tačiau dar neteko tiksliai sužinoti, ką jis reiškia. Panašiausia, kad turimi omenyje „skydiniai skydai“.

Vietoje įprastų dirbti, padirbti „pavyzdinėje“ Prienų vargonų restauravimo programoje atsirado žodis padirbinti. Tai yra vadinamasis parūpinamasis veiksmažodis, reiškiantis, kad dirba ne pats, o paveda dirbti kitam. Retai vartojama, šiuo atveju visiškai netinkanti tarmybė. Toks kalbos „tobulinimas“ vadinamas kalbininkavimu ir yra ypač būdingas grafomanams.

Programose ypač privalu paisyti terminologijos.

„Pavyzdinėje“ programoje šlubuoja vargonų terminų vartojimas: sumontuoti registrų traktūros traukes (= traukles), ...svirtis ir voliukus (=velenėlius),  dumplės yra dvejos, lygiagretinės (=lygiagrečios, lygiagrečiosios); ...restauruoti autentiškus tiltelius ir suolelius (=laikiklius).

Ir kitose to paties autoriaus parašytose ir RT aprobuotose vargonų programose su terminais elgiamasi neatsakingai, net kuriami savi. Štai kitoje programoje atsirado kažkokie medinių vamzdžių smakrai.  Minimos ašiavietės - tokio žodžio lietuvių kalboje (nei Vargonų žodyne) nėra. Išrastos maitinančios dumplės. Kas tai per daiktas? Kas yra derinimo tipas? Kas yra autonominė oro pūtimo sistema?

Terminų nepaisyti neleistina, nes tai susiję su įvairiais, tame tarpe finansiniais dokumentais.

Tačiau daugiausia dėl nepavykusio sakinių formulavimo yra atsiradusių logikos klaidų, net paprasčiausios nekompetencijos.

Visas dėžes [...] išvalyti nuo nešvarumų, išpūsti  suspausto oro kompresoriumi ir pilnai restauruoti.  Nepaprasta oro skirstymo dėžių restauravimo metodika. Svarbiausia - išpūsti suspausto oro kompresorium. O praretinto oro kompresorius tam netiktų? O jeigu restauratorius kompresoriaus neturi, tai apskritai negali restauruoti, nes išvalius kitu, jam patogesniu būdu, bus pažeista metodika? Pagal šį sakinį atrodo, kad pagrindinis uždavinys - nurodytu būdu išvalyti. Ir tuomet beliks smulkmena - restauruoti.

Pavyzdys padriko, abejotinos kompetencijos sakinio: Visus medinius ir metalinius vamzdžius intonuoti ir suderinti vadovaujantis XX a. romantinių vargonų temperavimo ir derinimo ypatumais.  Ar manoma, kad restauratorius be tokio nurodymo sumanytų intonuoti vien metalo, ar vien medžio vamzdžius?  O dėl derinimo, tai vertėtų autoriui priminti, kad derinami ne vamzdžiai, o vargonai. Vienas vamzdis pats prie savęs nederinamas. Kas yra temperavimo ir derinimo ypatumai? Kitoje programoje nurodoma visų registrų vamzdžius intonuoti prisilaikant prie esamo garsumo ir tembrinio sprendinio. Sprendinio? Prašmatniau nesuraizgysi. Ką tai reiškia, vargu ar pats autorius galėtų rišliai paaiškinti.

Profesionaliai parengtoje programoje paprastai nurodoma konkreti temperacija arba darna, pagal kurią vargonai turėtų (galėtų) būti suderinti.

Pagal išlikusių oro skirstymo dėžių tipologiją, padaryti (atkurti) iš analogiškos medienos naujas oro skirstymo dėžes. Sureguliuoti visas oro skirstymo dėžes. „Tipologija“ jau minėta, o „analogiška mediena“, jei turima omenyje medienos rūšis, programoje derėtų nurodyti kokia konkrečiai.      

Obliavimo įrenginius naudoti tik restauracinių medžio įklijų užlyginimui. Čia yra du įdomūs dalykai - „restauracinė medžio įklija“ (labai jau moksliškai, „daktariškai“ pasakyta!) it tai, kad jos lyginimui galima naudoti obliavimo įrenginius? Mažiems medžio darbams paprastai naudojami obliai. Ar restauratorius negali pats pasirinkti įrankio?

Pavyzdys tuščio pamokymo: Manualo klavišai taip pat atkuriami vadovaujantis analogais, gaminant iš medžio masyvo ir viršų dengiant antdėklais. Konkrečiai kokiais „analogais“ vadovaujantis? Jeigu tai restauravimo programa, tai privalo būti nurodoma konkrečiau. O aiškinti, kad reikės dirbti iš medžio masyvo ir viršų dengiant antdėklais, naivu. Ar kas matė istorinių vargonų klaviatūrų ne iš medžio ar be antdėklų, kad reikia priminti? Klaviatūrų be antdėklų nebūna, bet iš ko antdėklai bei pustonių klavišai, nurodyti galima, jei tam yra pagrindo.

Žemaičių Kalvarijos vargonų restauravimo užduotyje parašyta  sutvarkyti griežyklos išorės ir vidaus apdailą bei visas klaviatūras ir jų antdėklus.  Į krūvą suplakti skirtingi dalykai - vienas yra spintos paviršių apdaila ir visiškai kitas –klaviatūros, kurios jau yra traktūros elementai, o antdėklai yra tik klavišų dalis. Be to, jeigu kalbama apie griežyklą, derėtų paklausti kur dingo kiti jos elementai, pvz., registrų rankenos? Jų nereikės tvarkyti?

Štai kaip aprašomas Telšių vargonų medinių vamzdžių restauravimas: Nuvalyti nuo vamzdžių dulkes ir stipriai netrinant nuvalyti paviršių nuo susikaupusio dulkių-purvo sluoksnio. Patikrinti visų medinių vamzdžių būklę: suklijavimo vietas, sunėrimus, medienos būklę. Skilusius ir nesandarius vamzdžius perklijuoti karštais kaulų klijais, jei būtina išilginių skilimų vietose įklijuoti medžio juosteles. Medinius vamzdžius, kuriuos įmanoma restauruoti, kad jie skambėtų, sutvarkyti. Vietoje nepataisomai entomologinių medžio kenkėjų pažeistų medinių vamzdžių (medienos pažeidimai yra per daug dideli, kad būtų įmanoma restauruoti iki tinkamo vamzdžio skambesio, nes sintetinių medžiagų pripildymas į išgraužtas ertmes skambesiui turi neigiamos įtakos, o korėtas vamzdis yra fiziškai nestabilus, blogai skamba, jo garsas yra nestabilus), pagal išlikusių vamzdžių menzūras ir medžiagiškumą, atkurti naujus. Draudžiama medinius vamzdžius lakuoti, dažyti šveisti šiurkščiomis švitrinėmis medžiagomis. Obliavimo įrenginius naudoti tik restauracinių medžio įklijų užlyginimui.

Nuvalyti nuo vamzdžių dulkes ir stipriai netrinant nuvalyti paviršių nuo susikaupusio dulkių-purvo sluoksnio. Valyti tik dulkes?  Voratinklių valyti nereikia? Jeigu kas labiau priskretę, jau nebenukrapštyti?  Patikrinti visų medinių vamzdžių būklę – kas būtų, jeigu programos autorius neperspėtų. Gal restauratorius pradėtų dirbtų nepatikrinęs? Pasakojama kaip vaikams. Kiekvienas sakinys sukelia savų „minčių“. Profesionalams tokių aiškinimų nereikia.

Visose programose yra ir vargondirbystės bei vargonų restauravimo metodikos nežinojimo ženklų.

Prienų „pavyzdinėje“ programoje nurodoma oro pūstuvą ir reguliatorių ... statyti atskiroje patalpoje. Tuo tarpu reguliatorius privalo būti statomas prie pat dumplių.

Keliose programose kartojamas nurodymas patikrinti visų vargonų metalo vamzdžių skardos būklę ir, jei reikia, apdoroti antikorozinėmis priemonėmis. Nesąmonė. Alavas, švinas, cinkas patys yra naudojami kaip antikorozinė priemonė kitiems metalams apsaugoti.

Žemaičių Kalvarijos vargonų restauravimo programos Metodikoje pateiktas nurodymas pašalinti vargonų griežykloje esantį seną lako sluoksnį, užlopyti medžio juostelėmis ir įplaišomis išlaužimus, naujai pertonuoti tamsiai ruda medžio dažyve, priderinant prie esamo atspalvio. Kodėl nuo griežyklos korpuso reikia skusti senus dažus ir po to dažyti naujai. Ž. Kalvarijos vargonų griežyklos spintos vidus yra dar J. Radavičiaus laikų, tamsinto medžio, jo būklė visiškai gera. Kelios vietos kiek pažeistos, tai jas reikia užtaisyti atitinkamu medžiu ir retušuoti. Retušavimą galima naudoti tik naujai užtaisytose vietose.  Baldų restauratoriai tai gerai žino. Naudojimo pėdsakus privalu išsaugoti. Griežykla po taisymo negali atrodyti „kaip nauja“ (Kristian Wegscheider – Helmut Werner. Richtlinienzur Erhaltung werttvoller historischer Orgeln, Blankanburg/Harz, 1981; Rimantas Gučas. Lietuvos paminkliniai vargonai, Vilnius, 2019). Restauravimo taryboje yra prityrusių medžio dirbinių restauratorių. Nejaugi jiems nekilo klausimo?

Apie Ž. Kalvarijos klaviatūras. Programoje teigiama, kad tonų klavišai originale buvo balto kaulo (blauzdikaulio), todėl reikia pašalinti plastmasinius ir pakeisti juos naujomis balinto kaulo plokštelėmis. Atrodo, šis teiginys bus laužtas iš piršto. Kiek žinoma, J.Radavičiaus, kaip ir daugumos to meto stambių įmonių vargonų klavišų antdėklai buvo iš dirbtinės medžiagos. Jei teigiama, kad originale buvo kaulo, tai privalo būti pateikta nuoroda į konkretų šaltinį.

Tiek Prienų, tiek ir visos kitose minėtose programose gausu painių ir netaisyklingų formuluočių, netikslaus žodžių vartojimo, pastangų vartoti kuo daugiau skolinių ir tarptautinių žodžių, taip pat naujažodžių. Įsivaizduojama, kad nuo to tekstas įgaus moksliškumo, solidumo, tačiau tai tik minėtų ir Restauravimo tarybos patvirtintų programų kalbą paverčia tiesiog negrabia. Tai tik kelios gana padrikos pastabos apie Pivašiūnų, Telšių, Ž.Kalvarijos, Prienų „pavyzdinės“, Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčių vargonų restauravimo programų tekstus, bet jos pakankamai  iškalbingai rodo autoriaus kompetencijos ir raštingumo lygį. Ir Tarybos, jei kas iš Tarybos narių programą skaitė.

Kadangi, kaip minėta, po „grabia“ Prienų vargonų restauravimo programa prilipinta mano pavardė, nieko kito nelieka, kaip atsiprašyti už Restauravimo tarybą, kuriai ir už tokią programą, ir už savo poelgį turėtų būti gėda.

 

GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.


 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Alavo lapo lejimas 1770 mPagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), kilnojamųjų kultūros vertybių Restauravimo programose privalo būti pateiktos mokslinių istorinių, menotyrinių, technologinių tyrimų išvados bei kiti duomenys apie vertybę. Visa tai teisinga, nors kiek paaiškinti vertėtų.

Rengiantis restauruoti vargonus, pirmiausia būtina surinkti apie juos kuo daugiau istorinių žinių. Jei žinome kas,  kada ir kieno jame padaryta, jau turime atsakymus į daugelį technologinių klausimų. Bent jau vargonų restauratoriai profesionalai neblogai žino iš kokių medžiagų ir kaip kuriais laikais buvo dirbama. Vadovėlinių tiesų kiekvienoje programoje kartoti nėra prasmės. Daugiau klausimų gali kilti restauruojant ikipramoninio laikotarpio instrumentus.

Savo pastabose dėl Prienų vargonų programos Restauravimo taryba ypač pabrėžė laboratorinių tyrimų svarbą. Tačiau tenka prapažinti, kad apie kai kurių tyrimų prasmingumą mažai pagalvojo. Tai gerai pailiustravo tyrimai, kuriuos Restauravimo taryba savo iniciatyva pridėjo prie „pavyzdinės“ Prienų vargonų restauravimo programos.

Buvo pridėta Gudyno restauravimo centro parengtos metalo ir odos tyrimų ataskaitos.  Šiems tyrimams Restauravimo taryba suteikė didžiulę, tiesiog lemiamą svarbą, neva be jų negalima pradėti dirbti. Pažvelkime į šiuos tyrimus, o taip pat į tiriamus objektus.

Buvo pateikti vamzdžių metalo ir vožtuvų odos tyrimai.

VAMZDŽIŲ MATALO TYRIMAS. Šio tyrimo metu nustatyta, kad  J. Garalevičiaus Pirmo manualo registro Mixtur vamzdelio metalo lydinio sudėties tyrimas nuo vamzdžio kojelės (apačioje) ir vamzdžio liemens atliktas rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru (XRF) tiesiai nuo paviršiaus. [...]. Gauti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Pirmo manualo registro Mixtur vamzdelio lydinys yra alavo švino (Sn-Pb) lydinys su nežymiu Cu ir Fe metalų priedu, kurio procentinė sudėtis skiriasi lyginant vamzdžio kojelę ir vamzdžio liemenį.  

Alavo-švino metalas vamzdžiams daugiausia naudojamas alavo (Zn) ir švino (Pb) lydinys (žr. W. R. Lewis,  Die Metalurgie der Zinn-Blei-Legierungen für Orgelbau, ISO Information, 1974, nr.11). Vargonų vamzdžių metale svarbiausia – alavo-švino proporcijos. Jas profesionalūs vargondirbiai pakankamu poros nuošimčių tikslumu nustato patys per minutę be jokių laboratorijų.

Skardą meistrai gamindavosi patys, o nuo XIX a. kartu su pramonės revoliucija atsirado dar ir specializuotos įmonės, turėjusios pramoninės įrangos. Iš jų daugelis vargondirbių pirkdavosi gatavus vamzdžius.

Lydymo ir liejimo procesas iš esmės per šimtmečius menkai tepasikeitė. Metalas vamzdžiams kelias valandas lydomas specialiame katile. Meistrai šio metalo (alavo-švino) paprastai lydo nemažą kiekį.  Mes Vilniaus vargonų dirbtuvėje paprastai lydydavome apie 300 kg. Metalas intensyviai maišomas, nugraibomos iškylančias priemaišas. Lieti reikia tiksliai nutaikius momentą (temperatūrą). Tiriant Restauravimo tarybos siūlomu rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru tektų paimti mėginį ir vežti į laboratoriją. Kol būtų atsakymas, tektų gesinti krosnį. Nustačius kažkokias menkas priemaišas, jų pakoreguoti vis vien nebūtų galimybės. Be to, po kelių dienų pradėjus lydymo procesą iš naujo, metalo sudėtis vėl kiek keistųsi, nes lydant šiek tiek metalo (paprastai alavo) nugaruoja. Vėl susidarytų oksidų, vėl būtų nugraibomos išsiskyrusios šiukšlės.

Pastarųjų tyrimų rezultatus persiunčiau kolegoms Vokietijoje, Švedijoje ir Latvijoje. Atėjo pora trumpų ironiškų atsakymų: Taip, absurdas... Kažką panašaus patyriau G.P. dirbtuvėje. Vargonų meno kaip komplekso ir visumos jie, svarbių dalykų neskiriantys nuo nesvarbių, niekada nesupras. Kitame laiške pastebėta: įdomus yra metalo tyrimas, visai aiškiai parodantis tai, ką mes jau seniai žinome: 1.Metalas skirtingose vietose nėra visai identiškas, 2.Liemuo ir pėda kiek skiriasi, kas visai normalu rankų darbo produkcijoje.

Taigi, apgailestaujama, kad per tokį nusismulkinimą nebesuvokiamas vargonų menas kaip kompleksas ir visuma. Gudyno centro tyrime pateikiami visiems vargondirbiams seniai žinomi dalykai, kad įvairiose vamzdžių vietose lydinio sudėtis kiek skiriasi ir kad visuomet jame yra nedidelis nuošimtis priemaišų. Kad vamzdžio liemuo ir kojelė gali būti iš skirtingo metalo, taip pat žinoma jau seniai. Dažnai tai atsitinka paprasčiausiai todėl, kad galėjo jie būti iškirpti ir atskirų metalo lapų.

Andai buvo nuodugniai tiriami žymaus XVII a. vokiečių vargondirbio A. Šnitgerio liežuvėliniai vamzdžiai. Šio vamzdžių rezonatoriai, žinia, dažnai sudurstyti iš kelių trumpesnių dalių. Pasirodo, metalas rastas gana įvairus. Apie tai kelias dienas buvo kalbama konferencijoje Geteborge 2001m. Dideli mokslo vyrai sprendė, koks tokios metalo įvairovės tikslas, bandė išvesti teorijas. Tuo tarpu praktikai pastebėjo – buvo paprasčiausiai naudojamos visokios atraižos, kurių dirbtuvėse paprastai būna. Meniniam rezultatui įtakos tai neturi.

Kiek žinoma, J. Garalevičius pirkdavosi metalo vamzdžius iš žinomiausios tais laikais Aug. Laukhuff įmonės. Daugelis meistrų, ypač restauratorių iki šiol metalo lapus liejasi patys. Tai daro ir Marijampolės meistrai, dabar restauruojantys Prienų vargonus, tai darėme ir mes Vilniaus vargonų dirbtuvėje.

Vargondirbystėje mūsų laikais dažniausiai naudojamas apie 60-75 % (principalams) ir 40% (fleitoms) lydinys, tačiau senieji meistrai ypatingų taisyklių neturėjo. Jie paprasčiausiai neturėjo būdo tiksliai patikrinti lydinio proporcijų. Stengdavosi, kad matomi prospektiniai vamzdžiai turėtų daugiau alavo, nes jis šviesesnis, puošnesnis. Pavyzdžiui, koks lydinys galėjo būti Kurtuvėnuose, kur metalas vamzdžiams buvo liejamas iš apylinkės dvarininkų suaukotų senų alavinių namų apyvokos reikmenų? Greta alavo ir švino, metale visada būna priemaišų, tačiau jų kiekio reguliuoti meistrai neturi jokios galimybės. Be to, toks menkas priemaišų („šiukšlių“) kiekis, koks rastas Prienų vamzdžio metale, nei fizinėms, nei akustinėms vamzdžių savybėm reikšmės neturi.

metalasJeigu „pavyzdinės“ vargonų restauravimo programos autoriai Tarybos nariai būtų kada nors patys matę alavo-švino skardos vamzdžiams gamybą, vargu ar būtų reikalavę tokius tyrimus daryti.  Tyrimai turi turėti apibrėžtus metodus ir tikslus. Klausimas, koks tų tyrimų tikslas? Jei tai daroma vardan metalotyros mokslo, tyrimams taikomi kuo įvairesni ir sudėtingi metodai. Tačiau profesionaliam vargonų restauratoriui tokio tikslumo tyrimų apskritai reikia, nes jų rezultatais pasinaudoti vis vien negalėtų. O ir nebūtų prasmės. Vargonų specialistai sutaria, kad vargonų pažinimui (ir restauravimui) pakanka tokio matavimo tikslumo, koks pasiekiamas amatininko rankų darbu.

Kitas tyrimas - VOŽTUVO ODOS TYRIMAS. Gudyno centre atliktas ir vožtuvo odos tyrimas: Autentiškojo J. Garalevičiaus Pirmo manualo oro skirstymo dėžės vožtuvo detalė, kurios abiejų pusių vaizdas pateiktas 2 paveiksle. Viena detalės pusė yra baltos spalvos, alūninio rauginimo oda, kurios kraštai ir paviršius apsinešusi/įsigėrusi juodai/pilku apnašu. Alūninio rauginimo oda yra labai jautri vandens poveikiui. Odos gamybai naudoto gyvūno rūšies nustatyti nepavyko, kadangi paviršiuje priklijuotas raudonos spalvos audinys. Raudonos spalvos audinys yra vilnonis, priklijuotas baltyminiais klijais; raudonos spalvos dažiklis nebuvo tirtas.

Kokios darbui naudingos informacijos gali gauti restauratorius iš šio tyrimo? Kad odos paviršius pajuodęs? Visų senų vargonų ortakiai, taipogi ir vožtuvai  yra pajuodę nuo žvakių dūmų. Kad alūninio rauginimo oda labai jautri vandens poveikiui? Visus vargonus reikia saugoti nuo per didelės drėgmės.

Vargonų vožtuvams (ir dumplėms) nuo seno naudojama  avies ar ėriuko alūninio rauginimo oda (žr. Karl Latz & G. A. C. De Graaf, Das Leder im Orgelbau, ISO Information, 1984, nr.24). Šiuo metu vožtuvine oda prekiauja specializuotos įmonės. Iš jų, pasirinkę parankesnį tiekėją, odą perka visi vargonų meistrai ir restauratoriai. Tyrimas, kurį pateikė taryba, nieko nesako ir neturi jokios prasmės. Vienintelis klausimas – kas ir kodėl sugalvojo vožtuvą šitaip tirti? 

Situacijos paradoksalumą pabrėžia tai, kad „pavyzdinėje“ programoje nurodyta pakeisti visų vožtuvų gelumbę ir odą analogiška nauja, vadovaujantis laboratorinių tyrimų išvadomis. Kadangi „vadovautis“ nėra kuo, belieka manyti, kad šios programos autorius arba nieko neišmano, arba jam rūpi ne konkretūs restauravimo dalykai, o vien noras atlikti tam tikrą didelio specialisto ir eksperto vaidmenį. Konstatuojant, kad šie abu tyrimai neturi prasmės, verta paklausti, kodėl jie tokie apskritai buvo daromi, kam tai naudinga? Atrodo, kad vien pačiai Restauravimo tarybai, iš tiesų atstovaujančiai savo interesams. Kokių tyrimų reikia, pirmiausia turi žinoti pats restauratorius.

Būta ir tikrai vertingo pavyzdžio.

2004-2007m. buvo vykdoma EK programą TRUESOUND, skirtą istorinių vargonų liežuvėlių metalo tyrimams. Trijų Europos šalių mokslo įstaigų mokslininkai ir penkių šalių vargondirbiai visokiausiais būdais aiškinosi, iš kokių metalo lydinių ir kokiais būdais buvo dirbami barokinių vargonų liežuvėliai ir kokia iš to žinojimo nauda. Metalai buvo tiriami moderniausiais metodais, kurių net suprasti negali. Fizikams buvo labai įdomu. Tyrimų rezultatai paprastai, net muzikui suprantama kalba paskelbti. (Brigitte Baretzky, Boris Straumal. Istorinio žalvario, skirto baroko vargonų liežuvėliams, atkūrimas. Kn.: Vargonų paminklosauga ir Adam Gottlob Casparini. Sudarė R. Gučas, Vilnius, 2013). Pagal tyrimų rezultatus Štutgarto Maxo Plancko metalų instituto laboratorijose buvo padaryti žalvario ruošiniai. Jie perduoti latvių vargonų restauratoriui J. Kalniniui. Jis buvo vienas iš TRUESOND programos dalyvių.

Tuo metu J.Kalninis dalyvavo Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų restauravimo darbuose. Jis ėmėsi ir rekonstruoti (atkurti) registrą Vox Humana. Iš to registro buvo išlikę tik kiek apgadintos, bet dar tinkamos medinės pėdos. Jas buvo galima palikti kokios yra. Pagal visai sugadintus medinius kelmus buvo atkurta jų forma. Iš dvejų kūginių dalių sudurti rezonatoriai buvo padaryti pagal švedų meistro Matso Arvidssono apskaičiuotas menzūras. Arvidssonas tuo metu pradėjo dirbti vilniškių vargonų kopiją Ročesterio/JAV bažnyčiai. Kadangi ir ten reikėjo to paties registro, drauge su  švedų vargonų tyrėju Niclasu  Fredrikssonu ištyrė visą jiems prieinamą medžiagą ir išlikusius tokius registrus Lietuvoje, buv. Rytų Prūsijoje ir Kurše. Beje, Arvidssonas Casparini vargonų restauravimo darbuose dalyvavo nuo 1993 metų, o Fredrikssonas parengė išsamią dokumentaciją – nubraižė visas dalis, apmatavo visus vamzdžius ir parengė restauravimo programą, kurią aprobavo Kultūros ministerijos ir Geteborgo universiteto vargonų centro (GOArt‘o) sutartimi patvirtinta specialistų komisija. Pagal tą programą buvo parengtas programa lietuvių kalba.  

Registro Vox Humana rekonstrukcija vyko stebint prityrusiems  švedų, olandų, vokiečių specialistams. Janio Kalninio atliktos rekonstrukcijos rezultatą įvertino prof. Haraldas Vogelis:  Rekonstruota Vox Humana skamba kaip senas registras. Vamzdžiai atsiliepia preciziškai ir patikimai. Formantų skirtumai (garso atspalvio skirtumai, pereinant iš vieno tono į kitą) yra būdingi baroko laikotarpio Vox Humana estetikai. Garso stiprumas gerai pritaikytas prie patalpos erdvės. Tai yra geriausia Vox Humana, kokią man yra tekę girdėti. Tai ir liežuvėlių metalo rekonstrukcijos nuopelnas.  H. Vogelis šiuo ir dar trimis provizoriškai patvarkytais registrais surengė koncertą, kuris buvo įrašytas CD.

Tai žinant, ypač keistai skamba eksperto kvalifikacinės kategorijos vargonų restauratoriaus dr. Girėno Povilionio sakinys 2019 m. jo parengtoje šių vargonų restauravimo programoje: Antro manualo registro Vox Humana buvo rekonstruota 2006 m. tačiau darbo kokybė ir menzūros nėra išbaigtas ir geriausias sprendimas šių vargonų restauravimo projekte.  

Pastarosiomis dienomis TV laidoje buvo pasakojama apie vargonų restauravimą. Dr. Girėnas Povilionis, kuris gavo užsakymą šiuos vargonus restauruoti, taip kalbėjo (cituojama pagal bernardinai.lt):  Prieš šimtą metų vargonai buvo remontuoti, kai kas negrįžtamai perdaryta, todėl dabar mums tenka ieškoti, kaip buvo padarytas registro balsas Vox Humana, kaip jis skambėjo, kokie buvo vamzdelio matmenys, kaip kuo tiksliau atkurti šio registro vamzdelius. Taigi, dr. G.Povilionis pats sau vienas nusprendė, kad visas didelės europinio lygmens specialistų komandos atliktas darbas tėra pet de papillon. Visus tyrimo ir rekonstrukcijos darbus jis siūlosi daryti iš naujo.

Dar vieną abejotinos prasmės tyrimų pavyzdį randame Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų prospekto restauravimo programoje. Priminsime, kad spintos polichromija jau restauruota prieš penkiolika metų ir Restauravimo tarybos priimta.

Naujoje programoje taip pat yra pateikta vargonų prospekto ir spintos mikrocheminė bandinių analizė. Ją 2019 m. atliko Varšuvos Dailės akademijos Meno kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros Specialiųjų tyrimų ir dokumentavimo technikos katedros darbuotoja  mgr. Katarzyna Krolikowska. Atliktas nuodugnus tyrimas, neabejotinai įdomus tyrėjams ir turintis mokslinę vertę. Tačiau ir šiuo atveju konkrečios naudos restauravimo darbams šis neturi, todėl jo „kabinti“ prie restauravimo programos nederėtų.

Apskritai, panašaus pobūdžio moksliniai-teoriniai darbai neturėtų būti įtraukiami į instrumento restauravimo sąmatą. Tai – grynai mokslininkų prerogatyva.  


GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.


 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.

Radosi nebloga proga pasidalinti mintimis apie kilnojamojo paveldo restauravimo reikalus, šį kartą daugiau kreipiant dėmesį į restauravimo programas. Nors dėmesio centre bus muzikos instrumentų, ypač vargonų klausimai, kai kas gali būti aktualu ir dailės kūrinių restauratoriams. Kadangi vargonai yra platų problematikos ratą apimantis objektas, nekilnojamojo paveldo specialistai gal taip pat rastų čia sau ką nors įdomaus.

Prienų bažnyčia, veiklaus klebono rūpesčiu nutarė sutvarkyti vargonus. Su šiais vargonais teko susipažinti dar 1972 m., o po to dar kelis kartus aplankyti, patirti, kaip jie buvo perdirbti.

Rimantas Gučas, asm. archyvo nuotr.Prienų vargonų atkūrimas nei metodiniu, nei amato požiūriu - darbas nesudėtingas. Pats objektas paprastas. Tai buvo kuklūs, tačiau tvarkingi XX amžiaus pradžios žinomo meistro Jono Garalevičiaus (1871-1943) vargonai, nieko labai neišsiskiriantys iš kitų to meto mažų bažnytinių instrumentų. Patvarkyti, prižiūrimi jie dar galėjo ilgai tarnauti. Tačiau apie 1982 metus Prienuose gyvenęs Antanas Marcinkevičius juos gana drastiškai perdirbo: vieno manualo instrumentą padidino iki dvejų manualų, mechaninę traktūrą pakeitė  į elektrinę. Darbas buvo visais atžvilgiais prastas, nuo pat pirmosios dienos perdirbtieji vargonai nei gerai skambėjo, nei veikė. Tačiau jie buvo paveldo registre, į kurį įtraukti dar tada, kai nebuvo sugadinti. Juos gal net būtų buvę galima iš paveldo registro išbraukti. Tačiau tai nebūtų ką labai keitę - Garalevičiaus vargonus atkurti vertėjo, nes tai buvo optimalus nedidelės bažnyčios instrumentas. 

Dirbti užsakovas – bažnyčios klebonas buvo sutaręs su Marijampolės meistrais A. Stepanausku  ir G. Pilypaičiu, turinčiais dešimtmečių patirties ir restauravusiais bei pastačiusiais naujų per 20 vargonų. Amato prasme marijampoliečių darbai aukštos kokybės, taigi, pasirinkimas buvo visiškai teisingas. Lėšų Bažnyčia susirinko pati, tai jokių ypatingų formalumų nereikėjo. 

Klebono prašomas parašiau programą, kurioje buvo išdėstyta atkūrimo koncepcija ir atliktini darbai. Kadangi iš J. Garalevičiaus išliko tik kiek perdirbtos oro skirstymo dėžės  ir dalis vamzdžių, užduotis gana paprasta: dėžės ir vamzdžiai ypatingų uždavinių nekėlė, juos reikėjo restauruoti įprastiniais būdais. Visa kita (traktūrą, griežykla, ortakius) teko padaryti naujai. Kad mažiau būtų abejonių ir norėdamas pasitarti su profesionalais, išverčiau savo programą į vokiečių kalbą ir išsiuntinėjau pažįstamiems specialistams į Vokietiją, Latviją ir Švediją. Jie savo šalyse ir tarptautiniu mastu yra pripažįstami autoritetai, parengę ne vieną dešimtį restauravimo programų  ir turintys ilgametę vadovavimo restauravimo darbams patirtį. Visi ne kartą buvę ir dirbę Lietuvoje, gerai pažįsta mūsų vargonus. Jų nuomone, manoji programa esanti tinkama, turėjo tik neesminių pastabų. Savo išvadas ir nuomonę pateikė raštu. Jos, išverstos į lietuvių kalbą, pridėtos prie programos.

Šią programą Restauravimo taryba atmetė. Pagrindinis priekaištas – programa parengta ne pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos apraše išvardintus punktus, o pagal Europoje priimtą metodiką. Esą "Europoje priimtos  metodikos" gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, bet ne teisės aktai, kuriais vadovaujantis,  rengiamos Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo programos ar darbų ataskaitos.  Taryba, tiksliau jos sekretorė  atsiuntė pastabas, kurios gana iškalbingos ir vertos aptarimo.

Netiko beveik niekas – užduotis, metodika, pasigesta cheminių, biologinių tyrimų, sąmatos, sąmatos ekspertizės ar privačių lėšų patvirtinančio rašto ir t.t. Nurodė atkreipti dėmesį į stiliaus klaidas: tekstas turi būti rišlus ir aiškiai suprantamas. Taip pat nurodė tekstą programoje pateikti valstybine kalba. Tarsi pridedant greta programos lietuvių kalba dar ir vertimo  į vokiečių kalbą pridėjimas pažeistų valstybinės kalbos įstatymą. Metodika taip pat, RT nuomone, buvusi parengta abstrakčiai, neatlikti tyrimai. 

Prienų bažnyčios vargonai, asm. archyvo nuotr.Nesusikalbėjimas neleistinai užtruko, Restauravimo taryba pataisytus variantus atmetinėjo vieną po kito, daugiausia dėl to, kad nesutarėme dėl sąvokų turinio, kaip sakoma, kalbėjome skirtingomis kalbomis. Taryba vertino pagal dailės kūrinių kriterijus, aš rėmiaus Europos vargonų restauratorių patirtimi ir priimta tvarka. 2021.08.01 RT, nuvažiavusi į Prienus ir pažiūrėjusi vargonus konstatavo, kad R. Gučo parengta vargonų programa visiškai neatitinka vargonų būklės. Prisimenant, kad programą pripažinti Latvijos, Švedijos, Vokietijos specialistai vertino gerai, tokia Tarybos, kurioje nebuvo nė vieno vargonų specialisto (man tai pat neteko tame susitikime dalyvauti), nuomonė suskambėjo, švelniai tariant, neįtikinamai.

Aiškinantis programos niuansus darbų pradžia nusikėlė daugiau, nei pusmečiui.

Galiausiai stabdyti darbus tapo nebepatogu prieš užsakovą. Tuomet Restauravimo taryba man, kaip nebesugebančiam parašyti teisingos programos, „ištiesė pagalbos ranką“,  Restauravimo tarybos nariai geranoriškai sutiko padėti atlikti tyrimus, kad būtų galima parengti  tinkamą metodiką  ir pati parašė kitą, anot jos, teisingą programą.

Tenka pasakyti, kad skaitant tą „teisingą“, „pavyzdinį“ Prienų vargonų restauravimo programos variantą, už Restauravimo tarybą darosi tiesiog gėda. Negana, po ta „geranoriška“ programa man nežinant buvo priklijuotas ir mano parašas, o tai jau panašu į klastotę. Toks Restauravimo tarybos darbo „metodas“ nesiderina ir su profesine etika. Kadangi Restauravimo taryboje yra Restauratorių sąjungos narių, net buvo kilusi mintis kreiptis į mūsų Sąjungos etikos komisiją.

Kas iš tiesų parašė šią „pavyzdinę“ programą, nepažymėta. Taigi, Taryba autorystę ir tuo pačiu atsakomybę tarsi prisiėmė visa sau in corpore.

Žinoma, tikrasis autorius aiškus nuo pirmojo  sakinio – visais atžvilgiais panašių  vargonų restauravimo programų, pilnų visokiausių keistenybių, didžiąja dalimi rašytų copy/paste metodu, pastaraisiais metais parašyta ne viena. Restauravimo taryba jas yra patvirtinusi be jokios gaišaties. Todėl vieno kito iškalbingo teiginio pasidairykime ir kitose pastarojo meto vargonų restauravimo programose.

„Pavyzdinėje“ Prienų programoje, o ir visoje Prienų vargonų (ne)restauravimo istorijoje atsispindi visos mūsų vargonų paveldosaugos būklė. Todėl yra gera proga apie tai plačiau pakalbėti, taipogi pasidairyti ir po kitas pastarojo meto vargonų restauravimo programas, o ir darbus, atliktus jomis prisidengiant. Pivašiūnų, Telšių, Žemaičių Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios vargonų restauravimo programose yra daug dalykų, keliančių rimtų abejonių dėl autoriaus kompetencijos (ir raštingumo). Tai kelia pavojų vargonų paveldui. Ir ne vien kelia, o tapo viena iš priežasčių, kodėl jau net buvo nepataisomai sudarkyta pora paveldinių vargonų.

Prienų vargonų programos (ne)tvirtinimo istorijoje pati Restauravimo taryba atkreipė dėmesį į kai kuriuos aktualius, net sisteminius klausimus. Taip pat ir paminėtų vargonų programose yra įdomių ir simptominių dalykų. Tyrimai, finansiniai klausimai, metodika - prie kai kurių apsistosime atskirai.

Jau yra tekę šiais klausimais pasisakyti, tai vienu, tai kitu kampo pažvelgti, parengti publikacijų, pranešimų. Tai neišvengiamai teks kiek kartotis. Tačiau nepamirškime, kad repetítio est mater studiórum – kartojimas yra mokslų motina.

 

GUČAS Rimantas

(g. 1942 08 22 Kaune)

Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB ­Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.

 


 Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.