Konferencija "Kultūros kongresai ir dabarties kultūra"
2020 rugsėjo 18 d.
Rimantas GUČAS
Neblogai prisimenu gana senus laikus. Ministerijoje buvo įvairių kultūros ir meno sričių skyriai – muzikos, teatro, dailės, muziejų ir kultūros paminklų.... Juose dirbo geresni ar prastesni, savarankiškesni ar paklusnesni kompartijos politikos vykdytojai, bet visi savosios srities profesionalai. Kaip bebūtų, muzikos skyriuje Bachą nuo Ofenbacho visi galėjo atskirti. Dalis jų aiškiai su ilgesiu prisimindavo mokyklos metais klasėje kabojusį Vytį. Neretai užsimindavo apie studijas pas žymius Nepriklausomos Lietuvos profesorius ir tuo didžiavosi. Tą dvasią jie ne tik išsaugojo, bet ir perdavė mums. Su didele pagarba prisimenu Stasį Pinkų, Joną Čipkų, poeto Nykos-Niliūno brolį...
Kai susidomėjęs vargonais, pradėjau rūpintis jų apsauga, ministerijoje nieko nereikėjo įtikinėti. Lygiai prieš 50 metų buvo pasirašytas ministro įsakymas, skelbiantis vargonus valstybės saugomais kultūros paminklais.
Po kovo 11-sios skyriuose, su kuriais daugiau turėjau reikalų, t.y. muzikos ir paveldo, paprastai darbavosi autoritetingi specialistai, jie buvo žinomi įvairiapuse veikla, jų nuomonė turėjo visuomenėje svorį.
Gal prieš gerą dešimtmetį įsibėgėjo reiškinys, vadinamas eufemizmu optimizacija. Pro visus plyšius vis intensyviau ir atviriau į kultūros aplinką pradėjo lįsti verslo interesai.
Muzikoje srityje tai pirmiausia reiškėsi tuo, kad greta muzikos meno ant tos pačios scenos buvo užkeliami audiovizualiniai pramogų verslo produktai. Dabar jau tapo įprasta, kad visos svarbiausios valstybinės datos lydimos triukšmingo popso Katedros aikštėje, prie Prezidento rūmų ir visur kitur. Gorbio blokados metu dvasiai pakelti Katedros aikštėje simfoninis orkestras griežė Bethoveno IX simfoniją. Užmirškime... Dabar Sausio 13-tosios aukos paminimos decibelų griaudėjimu, aidinčiu toli už Nepriklausomybės aikštės ribų. Eurovizija, ta apgailėtina banalybė, tapo valstybinės svarbos įvykiu, „Dainų dainelės“ vaikams net pristatoma kaip didžiausia siekiamybė.
Buvo atvejų, kai, trinant ribą tarp pramogų verslo ir meno, grynai pramoginiam koncertui, turėjusiam duoti pelno bent jau mokesčių pavidalu, skirta milijoninė dotacija. Kiek kainuotų visas simfoninių koncertų sezonas.
Vilnius ko gero paskutinė Europos sostinė, neturinti geros salės simfoninių žanrų atlikimui. Po ilgų kalbų ir neaiškių vilkinimų pradėjus ją projektuoti, sukilo pramogų verslas - salė turėsianti būti pritaikyta ir jiems. Nors žinoma, kad popsas ir simfonija vienoje salėje negali būti. Pirmiausia, tikroje koncertų salėje turi būti gera natūrali akustika. O išmaniausi įgarsinimai ir šviesos efektai, be kurių popsas tėra it pradurtas balionas, simfoninės muzikos salei visai svetimi. Be to, yra ir pats salės prestižas.
Paveldosaugos reikaluose ant kultūrinio paveldo lipa nekilnojamojo turto ir statybos pramonės verslas. Tam dirva ruošta dar 2002 metais, kai tuometinė Algirdas Brazausko vyriausybė išleido Nutarimą (Nr.557) „Dėl verslo sąlygų gerinimo...“. Pagal jį buvo numatoma, kad privalomi nekilnojamųjų kultūros priežiūros, naudojimo ir tvarkymo reikalavimai taikomi tik kultūros paminklams; kitoms nekilnojamoms kultūros vertybėms gali būti taikomos tik priežiūros, naudojimo ir tvarkymo rekomendacijos ir t.t. Prisiminkime, kad į kultūros paminklų registrą įtrauktų nekilnojamųjų kultūros vertybių nuošimtis nesiekia dešimties, o ir tų pačių paminklinių objektų didelę dalį sudaro piliakalniai. Tuo būdu didžioji dalis nekilnojamojo paveldo – rūmų, ištisų senamiesčių – būtų tiesiog patekę verslo sąlygų gerinimo varžytines. Tuomet Kultūros ministerija klausimą kažkaip „numuilino“ ir naujame įstatyme tokios tiesmukos formuluotės nebuvo. Bet „verslo sąlygų gerinimo“ idėjos liko gyvos ir nūnai įgyvendinamos. Taip atsiranda ant istorinių namų užstatyti futuristiški stiklainiai arba architektūriniuose kompleksuose išdygsta daugiabučiai. Negana, visada atsiras didžiai susisvarbinusių mokslų daktarių, kurios tam pritars ir net įžvelgs naują žodį, drąsą, genialią provokaciją ir pan. Kaip įvyko su tais nelaimingais vadinamaisiais Misionierių sodais, dabar vadinamais ir šiltnamiais, ir konteineriais, ir dar blogiau.
O, ministerija, panašu, ir toliau rūpinosi „lengvinti verslo sąlygas“. Visą 2018 birželį buvo aptarinėjami Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenys. Šiuose Metmenyse numatoma rūpestį paveldu pavesti savivaldybėms.
Toli nesidairant, pakanka pasižiūrėti, koks Lietuvos sostinės Vilniaus savivaldybės požiūris į paveldą. Ilgus dešimtmečius buvusi svari, įtakinga Vilniaus miesto vyriausiojo architekto pareigybė tapo nužeminta iki dokumentų verslui apiformintojo. O paveldosaugininko kaip ir nebeliko. Dar varganesnė paveldosaugos specialistų vieta provincijos savivaldybėse, kur jie tiesiog neturi balso.
Atrodo, kad savivaldybė, jos modernusis meras apskritai Vilniaus senamiestį įsivaizduoja ne kaip Europos valstybės sostinės pasaulinės kultūrinės vertės pasididžiavimą, o vien kaip laiko praleidimo ir pramogavimo vietą. Vietos gyventojams, jų savam gyvenimo būdui, savitai miesto dvasiai vietos nelieka. Būkime tikri - svečiai tos dvasios nesukurs. Turistai visame pasaulyje vienodi. Iš tikrųjų miestui tereikia tik jų pinigų.
Dabar Vilniaus senamiestis atrodo taip, lyg jame tvarkytųsi okupantai. Gatvės pertvertos kažkokiais apsauginiais, it prieštankiniais stulpais. Būtų įdomu girdėti ir priešgaisrinių tarnybų nuomonę – kaip nelaimės atveju tarp tų stulpų „kilpinėsis“ jų didelės mašinos? Sudarkyta ne vien urbanistinė miesto struktūra, bet ir gatvių išvaizda. Istoriniai grindiniai ryškiai pribraižyti tarsi krepšinio aikštelės. Pušys medinėse dėžėse viduryje gatvės terodo kaimo turizmo mentalitetą. Tai jau kažkas panašaus į lašinių pjaustymą, vietoje lentelės pasidėjus smuiką. Įdomu, ką apie visa tai mano Kultūros ministerija ir jai pavaldžios paveldosaugos institucijos? Metas priminti, kad pagal įstatymą už visą paveldą atsakingas kultūros ministras ir tik kultūros ministras.
Vilniaus meras net sakė, ką bestatytume, po 50 metų tai bus paveldas. Taigi, pirmyn. Verslui reikia didžiausio ploto ir dar su geru vaizdu pro langą. Neveltui ir minėtuose Metmenyse aiškinama, kad paveldas turi keistis. O tokie būstai, kaip, atsiprašant, Misionierių sodai, skelbiami esant prestižiniais. Įdomu, kas ten apsigyvenęs manys, kad jo prestižas visuomenės akyse nuo to pakilo?
Kol kas bus, dar kartą pažvelkime į tuos Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos Metmenis, dabar jau iš kitos pusės. Kaip ir daugelis tokių ministeriškų tekstų, jie surašyti ne žmoniška lietuvių kalba, o naujovišku biurokratiniu slengu. Jam būdinga įmantrios žodžių raizgalynės, painios sakinių struktūros, svetimžodžių gausa, tušti žodžiai dėlei mandrumo. Pavyzdžiui, visi žinome, kad geru darbininku yra tas, kuris dirba ir gerai, ir ne per brangiai. Tas visiems žinomas ir suprantamas dalykas metmenyse išvirto į kertinį paveldosaugos principą: atsižvelgiant į šiuolaikinės paveldosaugos nuostatas [...] gebėti taikyti subalansuotos plėtros paradigmą, kai mažiausiomis sąnaudomis pasiekiamas didžiausias kultūros vertybės išsaugojimo mastas.
Kilo natūralus klausimas, kas tų Metmenų autorius? Viceministras informavo, kad tai politinės komandos darbas. Kas rašė konkrečiai – išklausti nepavyko, taip ir liko valstybine paslaptimi. Lieka spėlioti. Rimti specialistai, tikri profesionalai tokių sakinių neparašytų. Gal tai vadinamojo ofisinio jaunimo kūryba? Dabar tokių specialistų pilni valdžios įstaigų kabinetai.
Kiek anksčiau buvo į viešumą išsprūdusi dar viena rengiama didi kultūros strategija, kurią prisimenam kaip Rinkevičiaus simfoninio orkestro iškėlimo į Šiaulius strategiją. Ją taip pat rengė nežinoma politinė komanda.
Praėjusių metų išvakarėse buvo paskelbtas dokumentas Kultūros politikos kryptys Kultūra 2030, kurį parengę buvusioji kultūros ministrė. Gal tos kryptys ir neblogos, ten surašyta daug gerų dalykų, primenančių seną išmintį, kad kultūra turi būti kultūringa. Bet visa tai surašyta tokia biurokratine naujakalbe, tarsi tai būtų ne žmogaus kūrinys, o kažkokio dirbtinio intelekto produktas. Skaitant tą „produktą“ kyla jausmas panašus, kaip girdint nykų naująjį Elertė (ne Lietuvos, o būtent Elertė!) radijo signalą – be veido, be tautybės, be lyties.
Atrodo, kad Kultūros ministerija, buvusi vykdomosios valdžios dalis, pakeitė savo vietą bendroje valdžios struktūroje ir tapo politikos formuotoja. Kur anksčiau buvo konkrečių meno sričių skyriai, dabar yra Atminties institucijų politikos grupė, Kultūros paveldo politikos grupė, Profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo politikos grupė ir t.t., visų nevardinsiu. Reikia dar gerai pagalvoti, kuo tos grupės numato užsiimti. Aišku tik viena – politikavimu. Nors politikos formavimas yra visuomenės ir jos išrinkto Seimo teisė ir pareiga. Užuot profesionaliai ir atsakingai dirbę tos politikos įgyvendinimo darbą, atsitvėrę eilėmis koduotų durų pluša ministerijos politikuotojai. Kur jau ten Bachas su Ofenbachu.