Pagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), kilnojamųjų kultūros vertybių Restauravimo programose privalo būti pateiktos mokslinių istorinių, menotyrinių, technologinių tyrimų išvados bei kiti duomenys apie vertybę. Visa tai teisinga, nors kiek paaiškinti vertėtų.
Rengiantis restauruoti vargonus, pirmiausia būtina surinkti apie juos kuo daugiau istorinių žinių. Jei žinome kas, kada ir kieno jame padaryta, jau turime atsakymus į daugelį technologinių klausimų. Bent jau vargonų restauratoriai profesionalai neblogai žino iš kokių medžiagų ir kaip kuriais laikais buvo dirbama. Vadovėlinių tiesų kiekvienoje programoje kartoti nėra prasmės. Daugiau klausimų gali kilti restauruojant ikipramoninio laikotarpio instrumentus.
Savo pastabose dėl Prienų vargonų programos Restauravimo taryba ypač pabrėžė laboratorinių tyrimų svarbą. Tačiau tenka prapažinti, kad apie kai kurių tyrimų prasmingumą mažai pagalvojo. Tai gerai pailiustravo tyrimai, kuriuos Restauravimo taryba savo iniciatyva pridėjo prie „pavyzdinės“ Prienų vargonų restauravimo programos.
Buvo pridėta Gudyno restauravimo centro parengtos metalo ir odos tyrimų ataskaitos. Šiems tyrimams Restauravimo taryba suteikė didžiulę, tiesiog lemiamą svarbą, neva be jų negalima pradėti dirbti. Pažvelkime į šiuos tyrimus, o taip pat į tiriamus objektus.
Buvo pateikti vamzdžių metalo ir vožtuvų odos tyrimai.
VAMZDŽIŲ MATALO TYRIMAS. Šio tyrimo metu nustatyta, kad J. Garalevičiaus Pirmo manualo registro Mixtur vamzdelio metalo lydinio sudėties tyrimas nuo vamzdžio kojelės (apačioje) ir vamzdžio liemens atliktas rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru (XRF) tiesiai nuo paviršiaus. [...]. Gauti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Pirmo manualo registro Mixtur vamzdelio lydinys yra alavo švino (Sn-Pb) lydinys su nežymiu Cu ir Fe metalų priedu, kurio procentinė sudėtis skiriasi lyginant vamzdžio kojelę ir vamzdžio liemenį.
Alavo-švino metalas vamzdžiams daugiausia naudojamas alavo (Zn) ir švino (Pb) lydinys (žr. W. R. Lewis, Die Metalurgie der Zinn-Blei-Legierungen für Orgelbau, ISO Information, 1974, nr.11). Vargonų vamzdžių metale svarbiausia – alavo-švino proporcijos. Jas profesionalūs vargondirbiai pakankamu poros nuošimčių tikslumu nustato patys per minutę be jokių laboratorijų.
Skardą meistrai gamindavosi patys, o nuo XIX a. kartu su pramonės revoliucija atsirado dar ir specializuotos įmonės, turėjusios pramoninės įrangos. Iš jų daugelis vargondirbių pirkdavosi gatavus vamzdžius.
Lydymo ir liejimo procesas iš esmės per šimtmečius menkai tepasikeitė. Metalas vamzdžiams kelias valandas lydomas specialiame katile. Meistrai šio metalo (alavo-švino) paprastai lydo nemažą kiekį. Mes Vilniaus vargonų dirbtuvėje paprastai lydydavome apie 300 kg. Metalas intensyviai maišomas, nugraibomos iškylančias priemaišas. Lieti reikia tiksliai nutaikius momentą (temperatūrą). Tiriant Restauravimo tarybos siūlomu rentgeno spindulių fluorescencijos spektrometru tektų paimti mėginį ir vežti į laboratoriją. Kol būtų atsakymas, tektų gesinti krosnį. Nustačius kažkokias menkas priemaišas, jų pakoreguoti vis vien nebūtų galimybės. Be to, po kelių dienų pradėjus lydymo procesą iš naujo, metalo sudėtis vėl kiek keistųsi, nes lydant šiek tiek metalo (paprastai alavo) nugaruoja. Vėl susidarytų oksidų, vėl būtų nugraibomos išsiskyrusios šiukšlės.
Pastarųjų tyrimų rezultatus persiunčiau kolegoms Vokietijoje, Švedijoje ir Latvijoje. Atėjo pora trumpų ironiškų atsakymų: Taip, absurdas... Kažką panašaus patyriau G.P. dirbtuvėje. Vargonų meno kaip komplekso ir visumos jie, svarbių dalykų neskiriantys nuo nesvarbių, niekada nesupras. Kitame laiške pastebėta: įdomus yra metalo tyrimas, visai aiškiai parodantis tai, ką mes jau seniai žinome: 1.Metalas skirtingose vietose nėra visai identiškas, 2.Liemuo ir pėda kiek skiriasi, kas visai normalu rankų darbo produkcijoje.
Taigi, apgailestaujama, kad per tokį nusismulkinimą nebesuvokiamas vargonų menas kaip kompleksas ir visuma. Gudyno centro tyrime pateikiami visiems vargondirbiams seniai žinomi dalykai, kad įvairiose vamzdžių vietose lydinio sudėtis kiek skiriasi ir kad visuomet jame yra nedidelis nuošimtis priemaišų. Kad vamzdžio liemuo ir kojelė gali būti iš skirtingo metalo, taip pat žinoma jau seniai. Dažnai tai atsitinka paprasčiausiai todėl, kad galėjo jie būti iškirpti ir atskirų metalo lapų.
Andai buvo nuodugniai tiriami žymaus XVII a. vokiečių vargondirbio A. Šnitgerio liežuvėliniai vamzdžiai. Šio vamzdžių rezonatoriai, žinia, dažnai sudurstyti iš kelių trumpesnių dalių. Pasirodo, metalas rastas gana įvairus. Apie tai kelias dienas buvo kalbama konferencijoje Geteborge 2001m. Dideli mokslo vyrai sprendė, koks tokios metalo įvairovės tikslas, bandė išvesti teorijas. Tuo tarpu praktikai pastebėjo – buvo paprasčiausiai naudojamos visokios atraižos, kurių dirbtuvėse paprastai būna. Meniniam rezultatui įtakos tai neturi.
Kiek žinoma, J. Garalevičius pirkdavosi metalo vamzdžius iš žinomiausios tais laikais Aug. Laukhuff įmonės. Daugelis meistrų, ypač restauratorių iki šiol metalo lapus liejasi patys. Tai daro ir Marijampolės meistrai, dabar restauruojantys Prienų vargonus, tai darėme ir mes Vilniaus vargonų dirbtuvėje.
Vargondirbystėje mūsų laikais dažniausiai naudojamas apie 60-75 % (principalams) ir 40% (fleitoms) lydinys, tačiau senieji meistrai ypatingų taisyklių neturėjo. Jie paprasčiausiai neturėjo būdo tiksliai patikrinti lydinio proporcijų. Stengdavosi, kad matomi prospektiniai vamzdžiai turėtų daugiau alavo, nes jis šviesesnis, puošnesnis. Pavyzdžiui, koks lydinys galėjo būti Kurtuvėnuose, kur metalas vamzdžiams buvo liejamas iš apylinkės dvarininkų suaukotų senų alavinių namų apyvokos reikmenų? Greta alavo ir švino, metale visada būna priemaišų, tačiau jų kiekio reguliuoti meistrai neturi jokios galimybės. Be to, toks menkas priemaišų („šiukšlių“) kiekis, koks rastas Prienų vamzdžio metale, nei fizinėms, nei akustinėms vamzdžių savybėm reikšmės neturi.
Jeigu „pavyzdinės“ vargonų restauravimo programos autoriai Tarybos nariai būtų kada nors patys matę alavo-švino skardos vamzdžiams gamybą, vargu ar būtų reikalavę tokius tyrimus daryti. Tyrimai turi turėti apibrėžtus metodus ir tikslus. Klausimas, koks tų tyrimų tikslas? Jei tai daroma vardan metalotyros mokslo, tyrimams taikomi kuo įvairesni ir sudėtingi metodai. Tačiau profesionaliam vargonų restauratoriui tokio tikslumo tyrimų apskritai reikia, nes jų rezultatais pasinaudoti vis vien negalėtų. O ir nebūtų prasmės. Vargonų specialistai sutaria, kad vargonų pažinimui (ir restauravimui) pakanka tokio matavimo tikslumo, koks pasiekiamas amatininko rankų darbu.
Kitas tyrimas - VOŽTUVO ODOS TYRIMAS. Gudyno centre atliktas ir vožtuvo odos tyrimas: Autentiškojo J. Garalevičiaus Pirmo manualo oro skirstymo dėžės vožtuvo detalė, kurios abiejų pusių vaizdas pateiktas 2 paveiksle. Viena detalės pusė yra baltos spalvos, alūninio rauginimo oda, kurios kraštai ir paviršius apsinešusi/įsigėrusi juodai/pilku apnašu. Alūninio rauginimo oda yra labai jautri vandens poveikiui. Odos gamybai naudoto gyvūno rūšies nustatyti nepavyko, kadangi paviršiuje priklijuotas raudonos spalvos audinys. Raudonos spalvos audinys yra vilnonis, priklijuotas baltyminiais klijais; raudonos spalvos dažiklis nebuvo tirtas.
Kokios darbui naudingos informacijos gali gauti restauratorius iš šio tyrimo? Kad odos paviršius pajuodęs? Visų senų vargonų ortakiai, taipogi ir vožtuvai yra pajuodę nuo žvakių dūmų. Kad alūninio rauginimo oda labai jautri vandens poveikiui? Visus vargonus reikia saugoti nuo per didelės drėgmės.
Vargonų vožtuvams (ir dumplėms) nuo seno naudojama avies ar ėriuko alūninio rauginimo oda (žr. Karl Latz & G. A. C. De Graaf, Das Leder im Orgelbau, ISO Information, 1984, nr.24). Šiuo metu vožtuvine oda prekiauja specializuotos įmonės. Iš jų, pasirinkę parankesnį tiekėją, odą perka visi vargonų meistrai ir restauratoriai. Tyrimas, kurį pateikė taryba, nieko nesako ir neturi jokios prasmės. Vienintelis klausimas – kas ir kodėl sugalvojo vožtuvą šitaip tirti?
Situacijos paradoksalumą pabrėžia tai, kad „pavyzdinėje“ programoje nurodyta pakeisti visų vožtuvų gelumbę ir odą analogiška nauja, vadovaujantis laboratorinių tyrimų išvadomis. Kadangi „vadovautis“ nėra kuo, belieka manyti, kad šios programos autorius arba nieko neišmano, arba jam rūpi ne konkretūs restauravimo dalykai, o vien noras atlikti tam tikrą didelio specialisto ir eksperto vaidmenį. Konstatuojant, kad šie abu tyrimai neturi prasmės, verta paklausti, kodėl jie tokie apskritai buvo daromi, kam tai naudinga? Atrodo, kad vien pačiai Restauravimo tarybai, iš tiesų atstovaujančiai savo interesams. Kokių tyrimų reikia, pirmiausia turi žinoti pats restauratorius.
Būta ir tikrai vertingo pavyzdžio.
2004-2007m. buvo vykdoma EK programą TRUESOUND, skirtą istorinių vargonų liežuvėlių metalo tyrimams. Trijų Europos šalių mokslo įstaigų mokslininkai ir penkių šalių vargondirbiai visokiausiais būdais aiškinosi, iš kokių metalo lydinių ir kokiais būdais buvo dirbami barokinių vargonų liežuvėliai ir kokia iš to žinojimo nauda. Metalai buvo tiriami moderniausiais metodais, kurių net suprasti negali. Fizikams buvo labai įdomu. Tyrimų rezultatai paprastai, net muzikui suprantama kalba paskelbti. (Brigitte Baretzky, Boris Straumal. Istorinio žalvario, skirto baroko vargonų liežuvėliams, atkūrimas. Kn.: Vargonų paminklosauga ir Adam Gottlob Casparini. Sudarė R. Gučas, Vilnius, 2013). Pagal tyrimų rezultatus Štutgarto Maxo Plancko metalų instituto laboratorijose buvo padaryti žalvario ruošiniai. Jie perduoti latvių vargonų restauratoriui J. Kalniniui. Jis buvo vienas iš TRUESOND programos dalyvių.
Tuo metu J.Kalninis dalyvavo Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų restauravimo darbuose. Jis ėmėsi ir rekonstruoti (atkurti) registrą Vox Humana. Iš to registro buvo išlikę tik kiek apgadintos, bet dar tinkamos medinės pėdos. Jas buvo galima palikti kokios yra. Pagal visai sugadintus medinius kelmus buvo atkurta jų forma. Iš dvejų kūginių dalių sudurti rezonatoriai buvo padaryti pagal švedų meistro Matso Arvidssono apskaičiuotas menzūras. Arvidssonas tuo metu pradėjo dirbti vilniškių vargonų kopiją Ročesterio/JAV bažnyčiai. Kadangi ir ten reikėjo to paties registro, drauge su švedų vargonų tyrėju Niclasu Fredrikssonu ištyrė visą jiems prieinamą medžiagą ir išlikusius tokius registrus Lietuvoje, buv. Rytų Prūsijoje ir Kurše. Beje, Arvidssonas Casparini vargonų restauravimo darbuose dalyvavo nuo 1993 metų, o Fredrikssonas parengė išsamią dokumentaciją – nubraižė visas dalis, apmatavo visus vamzdžius ir parengė restauravimo programą, kurią aprobavo Kultūros ministerijos ir Geteborgo universiteto vargonų centro (GOArt‘o) sutartimi patvirtinta specialistų komisija. Pagal tą programą buvo parengtas programa lietuvių kalba.
Registro Vox Humana rekonstrukcija vyko stebint prityrusiems švedų, olandų, vokiečių specialistams. Janio Kalninio atliktos rekonstrukcijos rezultatą įvertino prof. Haraldas Vogelis: Rekonstruota Vox Humana skamba kaip senas registras. Vamzdžiai atsiliepia preciziškai ir patikimai. Formantų skirtumai (garso atspalvio skirtumai, pereinant iš vieno tono į kitą) yra būdingi baroko laikotarpio Vox Humana estetikai. Garso stiprumas gerai pritaikytas prie patalpos erdvės. Tai yra geriausia Vox Humana, kokią man yra tekę girdėti. Tai ir liežuvėlių metalo rekonstrukcijos nuopelnas. H. Vogelis šiuo ir dar trimis provizoriškai patvarkytais registrais surengė koncertą, kuris buvo įrašytas CD.
Tai žinant, ypač keistai skamba eksperto kvalifikacinės kategorijos vargonų restauratoriaus dr. Girėno Povilionio sakinys 2019 m. jo parengtoje šių vargonų restauravimo programoje: Antro manualo registro Vox Humana buvo rekonstruota 2006 m. tačiau darbo kokybė ir menzūros nėra išbaigtas ir geriausias sprendimas šių vargonų restauravimo projekte.
Pastarosiomis dienomis TV laidoje buvo pasakojama apie vargonų restauravimą. Dr. Girėnas Povilionis, kuris gavo užsakymą šiuos vargonus restauruoti, taip kalbėjo (cituojama pagal bernardinai.lt): Prieš šimtą metų vargonai buvo remontuoti, kai kas negrįžtamai perdaryta, todėl dabar mums tenka ieškoti, kaip buvo padarytas registro balsas Vox Humana, kaip jis skambėjo, kokie buvo vamzdelio matmenys, kaip kuo tiksliau atkurti šio registro vamzdelius. Taigi, dr. G.Povilionis pats sau vienas nusprendė, kad visas didelės europinio lygmens specialistų komandos atliktas darbas tėra pet de papillon. Visus tyrimo ir rekonstrukcijos darbus jis siūlosi daryti iš naujo.
Dar vieną abejotinos prasmės tyrimų pavyzdį randame Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų prospekto restauravimo programoje. Priminsime, kad spintos polichromija jau restauruota prieš penkiolika metų ir Restauravimo tarybos priimta.
Naujoje programoje taip pat yra pateikta vargonų prospekto ir spintos mikrocheminė bandinių analizė. Ją 2019 m. atliko Varšuvos Dailės akademijos Meno kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros Specialiųjų tyrimų ir dokumentavimo technikos katedros darbuotoja mgr. Katarzyna Krolikowska. Atliktas nuodugnus tyrimas, neabejotinai įdomus tyrėjams ir turintis mokslinę vertę. Tačiau ir šiuo atveju konkrečios naudos restauravimo darbams šis neturi, todėl jo „kabinti“ prie restauravimo programos nederėtų.
Apskritai, panašaus pobūdžio moksliniai-teoriniai darbai neturėtų būti įtraukiami į instrumento restauravimo sąmatą. Tai – grynai mokslininkų prerogatyva.
GUČAS Rimantas
(g. 1942 08 22 Kaune)
Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.
Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.