Susipažinusi su mano parengta Prienų vargonų programa, Restauravimo taryba (pasirašė sekretorė) turėjo pastabų ne tik dėl neatitikimo dailės kūrinių restauravimo Tvarkai ir tyrimų, bet ir dėl paties teksto.
Vienas pirmųjų Tarybai užkliuvusių programos sakinių – Marcinkevičiaus vamzdžiai, ypač metaliniai, padaryti negrabiai, nors skambėti gali. Taryba paprašė paaiškinti sąvoką „padaryti negrabiai“. Taip pat paaiškinti, ar vamzdžiai yra Marcinkevičiaus nuosavybė?
Dėl Marcinkevičius vamzdžių, tai Marcinkevičius Programoje ne kartą minėtas kaip vargondirbys, programos pradžioje apie jį yra kelios eilutės. Rišliame tekste kas keli puslapiai kartoti, kad Marcinkevičius buvo vargondirbys, nėra prasmės. O dėl „negrabaus“, tai negrabus - netikęs prie darbo, negrabiai – nevykusiai (Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1956, III t.).
Restauravimo taryba nurodė apskritai atkreipti dėmesį į stiliaus klaidas: tekstas turi būti rišlus ir aiškiai suprantamas.
Esu išleidęs tris knygas vargonų paveldosaugos klausimais, drauge su prityrusiais kalbininkais parengęs lietuvišką Vargonų žodyną (išleistas Belgijoje), parašęs kelis šimtus mokslinių bei publicistinių straipsnių, recenzijų. Vien kalbos ir terminų klausimais jų keliolika. Tikėjausi, kad bent kalbos požiūriu mano rašiniai yra pakenčiami. Tačiau mokytis niekada ne vėlu. Ypač kai pasiūloma, kaip pamatysime, nepranokstamų pavyzdžių.
Taigi, Restauravimo taryba nerišlia bei neaiškiai suprantama kalba parašytą Prienų vargonų restauravimo programą apkeitė į „pavyzdinga“ ir labai teisinga kalba, suprantamais žodžiais parašytą šių vargonų restauravimo programą. Po šia „pavyzdine“ programa prikabintas mano parašas, tikrasis autorius nenurodytas. Tačiau jį nustatyti nesunku. Tereikia palyginti su kitomis pastarųjų metų kitų vargonų (Pivašiūnų, Telšių, Ž. Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios) programomis.
Štai pora šio tikro mokslininko puikios, sklandžios, „grabios“ kalbos pavyzdžių: Autentiškoji griežykla neišliko, todėl naujoji turi būti atkuriama vadovaujantis analogiško laikmečio meistrui J. Garalevičiui būdinga tipologija. Arba Pagal išlikusių oro skirstymo dėžių tipologiją padaryti (atkurti) iš analogiškos medienos naujas oro skirstymo dėžes su analogiškos formos ir medžiagiškumo membranomis, vožtuvėliais, tilteliais ir suoleliais bei kitomis sudedamosiomis sistemos dalimis. Štai iš ko reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!
Minėtų vargonų restauravimo programų kalbos blogybes sklandžiai suskirstyti į grupes būtų sunku, bet pabandyti verta.
Žymi minėtų kalbos „įdomybių“ dalis atsirado iš didelių pastangų rašyti didžiai mokslinga kalba. Pats autorius nelabai supranta vartojamų žodžių reikšmę, painioja sąvokas, daro logikos klaidas. Pasitaiko, kad žodžiams žodžiai ir frazės turi savotiškai dekoratyvinę funkciją, o vienoje kitoje vietoje pritrūksta kompetencijos.
Keli pavyzdžiai.
Nurodoma, kad vamzdžius reikia atkurti naujus pagal gretimų vamzdžių menzūras ir medžiagiškumą. (Medžiagiškas – materialus, daiktiškas; LKŽ VII t.). Vadinasi, atkurti pagal ... daiktiškumą.
Tekstų „mokslingumui“ įspūdžiui pabrėžti vartojami tarptautiniai žodžiai nelabai žinant jų tikrą prasmę. Daug kartų minima Garalevičiaus tipologija. Padaryti griežyklą pagal Garalevčiaus tipologiją. Skamba efektingai, tačiau tipològija (tipas + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas) yra mokslinis pažinimo būdas, pasižymintis kurios nors rūšies objektų skirstymu į tipus (apibendrintus, idealius modelius), o ne tipas, pavidalas, forma.
Kitoje programoje randame sakinį įspūdinga vargonų prospekto drožybos ikonografija. Omenyje turima drožyba. Bet ikonografija yra ne drožyba, o dailėtyros metodas, kuriuo remiantis tyrinėjamos personažų ir siužetų vaizdavimo dailės kūriniuose taisyklės.
Didžiai „mokslingas“ reikalavimas medienos pažeidimus siūloma užtaisyti medienos implantais. (Implantas – medicininis terminas, reiškiantis persodintą, prigydytą organą).
Geras nurodymas užlopyti medžio juostelėmis ir įplaišomis išlaužimus. (Įplaiša – praplyšusi vieta; LKŽ, t. IV, p.132). Kaip pažeistas medžio vietas taisyti praplyšusiomis vietomis, gal tik autorius galėtų papasakoti.
Nuolat nurodoma vargonų rėmus, kitas dalis sutvirtinti ir stabilizuoti. Iš esmės tai yra tas pats, tik skamba iškilmingiau.
Yra ir daugiau „inovacijų“.
Viena jų - sprūdiniai durų skydai. (Sprūdinis – atsiradęs dėl nuosprūdžio; LKŽ XIII t.,). Koks skydas (durys, langas) gali atsirasti dėl nuosprūdžio? Madingas žodis, tačiau dar neteko tiksliai sužinoti, ką jis reiškia. Panašiausia, kad turimi omenyje „skydiniai skydai“.
Vietoje įprastų dirbti, padirbti „pavyzdinėje“ Prienų vargonų restauravimo programoje atsirado žodis padirbinti. Tai yra vadinamasis parūpinamasis veiksmažodis, reiškiantis, kad dirba ne pats, o paveda dirbti kitam. Retai vartojama, šiuo atveju visiškai netinkanti tarmybė. Toks kalbos „tobulinimas“ vadinamas kalbininkavimu ir yra ypač būdingas grafomanams.
Programose ypač privalu paisyti terminologijos.
„Pavyzdinėje“ programoje šlubuoja vargonų terminų vartojimas: sumontuoti registrų traktūros traukes (= traukles), ...svirtis ir voliukus (=velenėlius), dumplės yra dvejos, lygiagretinės (=lygiagrečios, lygiagrečiosios); ...restauruoti autentiškus tiltelius ir suolelius (=laikiklius).
Ir kitose to paties autoriaus parašytose ir RT aprobuotose vargonų programose su terminais elgiamasi neatsakingai, net kuriami savi. Štai kitoje programoje atsirado kažkokie medinių vamzdžių smakrai. Minimos ašiavietės - tokio žodžio lietuvių kalboje (nei Vargonų žodyne) nėra. Išrastos maitinančios dumplės. Kas tai per daiktas? Kas yra derinimo tipas? Kas yra autonominė oro pūtimo sistema?
Terminų nepaisyti neleistina, nes tai susiję su įvairiais, tame tarpe finansiniais dokumentais.
Tačiau daugiausia dėl nepavykusio sakinių formulavimo yra atsiradusių logikos klaidų, net paprasčiausios nekompetencijos.
Visas dėžes [...] išvalyti nuo nešvarumų, išpūsti suspausto oro kompresoriumi ir pilnai restauruoti. Nepaprasta oro skirstymo dėžių restauravimo metodika. Svarbiausia - išpūsti suspausto oro kompresorium. O praretinto oro kompresorius tam netiktų? O jeigu restauratorius kompresoriaus neturi, tai apskritai negali restauruoti, nes išvalius kitu, jam patogesniu būdu, bus pažeista metodika? Pagal šį sakinį atrodo, kad pagrindinis uždavinys - nurodytu būdu išvalyti. Ir tuomet beliks smulkmena - restauruoti.
Pavyzdys padriko, abejotinos kompetencijos sakinio: Visus medinius ir metalinius vamzdžius intonuoti ir suderinti vadovaujantis XX a. romantinių vargonų temperavimo ir derinimo ypatumais. Ar manoma, kad restauratorius be tokio nurodymo sumanytų intonuoti vien metalo, ar vien medžio vamzdžius? O dėl derinimo, tai vertėtų autoriui priminti, kad derinami ne vamzdžiai, o vargonai. Vienas vamzdis pats prie savęs nederinamas. Kas yra temperavimo ir derinimo ypatumai? Kitoje programoje nurodoma visų registrų vamzdžius intonuoti prisilaikant prie esamo garsumo ir tembrinio sprendinio. Sprendinio? Prašmatniau nesuraizgysi. Ką tai reiškia, vargu ar pats autorius galėtų rišliai paaiškinti.
Profesionaliai parengtoje programoje paprastai nurodoma konkreti temperacija arba darna, pagal kurią vargonai turėtų (galėtų) būti suderinti.
Pagal išlikusių oro skirstymo dėžių tipologiją, padaryti (atkurti) iš analogiškos medienos naujas oro skirstymo dėžes. Sureguliuoti visas oro skirstymo dėžes. „Tipologija“ jau minėta, o „analogiška mediena“, jei turima omenyje medienos rūšis, programoje derėtų nurodyti kokia konkrečiai.
Obliavimo įrenginius naudoti tik restauracinių medžio įklijų užlyginimui. Čia yra du įdomūs dalykai - „restauracinė medžio įklija“ (labai jau moksliškai, „daktariškai“ pasakyta!) it tai, kad jos lyginimui galima naudoti obliavimo įrenginius? Mažiems medžio darbams paprastai naudojami obliai. Ar restauratorius negali pats pasirinkti įrankio?
Pavyzdys tuščio pamokymo: Manualo klavišai taip pat atkuriami vadovaujantis analogais, gaminant iš medžio masyvo ir viršų dengiant antdėklais. Konkrečiai kokiais „analogais“ vadovaujantis? Jeigu tai restauravimo programa, tai privalo būti nurodoma konkrečiau. O aiškinti, kad reikės dirbti iš medžio masyvo ir viršų dengiant antdėklais, naivu. Ar kas matė istorinių vargonų klaviatūrų ne iš medžio ar be antdėklų, kad reikia priminti? Klaviatūrų be antdėklų nebūna, bet iš ko antdėklai bei pustonių klavišai, nurodyti galima, jei tam yra pagrindo.
Žemaičių Kalvarijos vargonų restauravimo užduotyje parašyta sutvarkyti griežyklos išorės ir vidaus apdailą bei visas klaviatūras ir jų antdėklus. Į krūvą suplakti skirtingi dalykai - vienas yra spintos paviršių apdaila ir visiškai kitas –klaviatūros, kurios jau yra traktūros elementai, o antdėklai yra tik klavišų dalis. Be to, jeigu kalbama apie griežyklą, derėtų paklausti kur dingo kiti jos elementai, pvz., registrų rankenos? Jų nereikės tvarkyti?
Štai kaip aprašomas Telšių vargonų medinių vamzdžių restauravimas: Nuvalyti nuo vamzdžių dulkes ir stipriai netrinant nuvalyti paviršių nuo susikaupusio dulkių-purvo sluoksnio. Patikrinti visų medinių vamzdžių būklę: suklijavimo vietas, sunėrimus, medienos būklę. Skilusius ir nesandarius vamzdžius perklijuoti karštais kaulų klijais, jei būtina išilginių skilimų vietose įklijuoti medžio juosteles. Medinius vamzdžius, kuriuos įmanoma restauruoti, kad jie skambėtų, sutvarkyti. Vietoje nepataisomai entomologinių medžio kenkėjų pažeistų medinių vamzdžių (medienos pažeidimai yra per daug dideli, kad būtų įmanoma restauruoti iki tinkamo vamzdžio skambesio, nes sintetinių medžiagų pripildymas į išgraužtas ertmes skambesiui turi neigiamos įtakos, o korėtas vamzdis yra fiziškai nestabilus, blogai skamba, jo garsas yra nestabilus), pagal išlikusių vamzdžių menzūras ir medžiagiškumą, atkurti naujus. Draudžiama medinius vamzdžius lakuoti, dažyti šveisti šiurkščiomis švitrinėmis medžiagomis. Obliavimo įrenginius naudoti tik restauracinių medžio įklijų užlyginimui.
Nuvalyti nuo vamzdžių dulkes ir stipriai netrinant nuvalyti paviršių nuo susikaupusio dulkių-purvo sluoksnio. Valyti tik dulkes? Voratinklių valyti nereikia? Jeigu kas labiau priskretę, jau nebenukrapštyti? Patikrinti visų medinių vamzdžių būklę – kas būtų, jeigu programos autorius neperspėtų. Gal restauratorius pradėtų dirbtų nepatikrinęs? Pasakojama kaip vaikams. Kiekvienas sakinys sukelia savų „minčių“. Profesionalams tokių aiškinimų nereikia.
Visose programose yra ir vargondirbystės bei vargonų restauravimo metodikos nežinojimo ženklų.
Prienų „pavyzdinėje“ programoje nurodoma oro pūstuvą ir reguliatorių ... statyti atskiroje patalpoje. Tuo tarpu reguliatorius privalo būti statomas prie pat dumplių.
Keliose programose kartojamas nurodymas patikrinti visų vargonų metalo vamzdžių skardos būklę ir, jei reikia, apdoroti antikorozinėmis priemonėmis. Nesąmonė. Alavas, švinas, cinkas patys yra naudojami kaip antikorozinė priemonė kitiems metalams apsaugoti.
Žemaičių Kalvarijos vargonų restauravimo programos Metodikoje pateiktas nurodymas pašalinti vargonų griežykloje esantį seną lako sluoksnį, užlopyti medžio juostelėmis ir įplaišomis išlaužimus, naujai pertonuoti tamsiai ruda medžio dažyve, priderinant prie esamo atspalvio. Kodėl nuo griežyklos korpuso reikia skusti senus dažus ir po to dažyti naujai. Ž. Kalvarijos vargonų griežyklos spintos vidus yra dar J. Radavičiaus laikų, tamsinto medžio, jo būklė visiškai gera. Kelios vietos kiek pažeistos, tai jas reikia užtaisyti atitinkamu medžiu ir retušuoti. Retušavimą galima naudoti tik naujai užtaisytose vietose. Baldų restauratoriai tai gerai žino. Naudojimo pėdsakus privalu išsaugoti. Griežykla po taisymo negali atrodyti „kaip nauja“ (Kristian Wegscheider – Helmut Werner. Richtlinienzur Erhaltung werttvoller historischer Orgeln, Blankanburg/Harz, 1981; Rimantas Gučas. Lietuvos paminkliniai vargonai, Vilnius, 2019). Restauravimo taryboje yra prityrusių medžio dirbinių restauratorių. Nejaugi jiems nekilo klausimo?
Apie Ž. Kalvarijos klaviatūras. Programoje teigiama, kad tonų klavišai originale buvo balto kaulo (blauzdikaulio), todėl reikia pašalinti plastmasinius ir pakeisti juos naujomis balinto kaulo plokštelėmis. Atrodo, šis teiginys bus laužtas iš piršto. Kiek žinoma, J.Radavičiaus, kaip ir daugumos to meto stambių įmonių vargonų klavišų antdėklai buvo iš dirbtinės medžiagos. Jei teigiama, kad originale buvo kaulo, tai privalo būti pateikta nuoroda į konkretų šaltinį.
Tiek Prienų, tiek ir visos kitose minėtose programose gausu painių ir netaisyklingų formuluočių, netikslaus žodžių vartojimo, pastangų vartoti kuo daugiau skolinių ir tarptautinių žodžių, taip pat naujažodžių. Įsivaizduojama, kad nuo to tekstas įgaus moksliškumo, solidumo, tačiau tai tik minėtų ir Restauravimo tarybos patvirtintų programų kalbą paverčia tiesiog negrabia. Tai tik kelios gana padrikos pastabos apie Pivašiūnų, Telšių, Ž.Kalvarijos, Prienų „pavyzdinės“, Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčių vargonų restauravimo programų tekstus, bet jos pakankamai iškalbingai rodo autoriaus kompetencijos ir raštingumo lygį. Ir Tarybos, jei kas iš Tarybos narių programą skaitė.
Kadangi, kaip minėta, po „grabia“ Prienų vargonų restauravimo programa prilipinta mano pavardė, nieko kito nelieka, kaip atsiprašyti už Restauravimo tarybą, kuriai ir už tokią programą, ir už savo poelgį turėtų būti gėda.
GUČAS Rimantas
(g. 1942 08 22 Kaune)
Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.
Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.