Rimantas GUČAS, 2022.06.30
Kultūros ministerija parengė naują kilnojamųjų kultūros vertybių ATESTAVIMO KOMISIJOS NUOSTATŲ ir RESTAURATORIŲ KVALIFIKACINIŲ REIKALAVIMŲ redakciją ir išsiuntinėjo suinteresuotoms institucijoms susipažinti bei pareikšti pastabas. Gavo ir Restauratorių sąjunga. Šiame dokumente atsirado visai naujas skyrius - Fortepijono restauratoriaus atestavimas. Sąjunga savo atsiliepimą nusiuntė.Kultūros ministerija parengė naują kilnojamųjų kultūros vertybių ATESTAVIMO KOMISIJOS NUOSTATŲ ir RESTAURATORIŲ KVALIFIKACINIŲ REIKALAVIMŲ redakciją ir išsiuntinėjo suinteresuotoms institucijoms susipažinti bei pareikšti pastabas. Gavo ir Restauratorių sąjunga. Šiame dokumente atsirado visai naujas skyrius - Fortepijono restauratoriaus atestavimas. Sąjunga savo atsiliepimą nusiuntė.
Tik užmetus akį į pateiktą tekstą matyti, kad klausimų ir pastabų bus: Reikalavimų sudarytojai į savo uždavinį žiūrėjo nelabai atsakingai, net atmestinai. Arba jiems paprasčiausiai pritrūko žinių ir nusimanymo organologijos srityje. Taip manyti verčia jau pats pavadinimas Fortepijono ir kitų giminingų instrumentų...
Kas tie giminingi instrumentai?
Prisiminkime, kad fortepijonas priklauso klavišinių styginių instrumentų (klavišinių chordofonų) grupei. Klavišinių chordofonų stygos yra suvirpinamos trimis būdais – tangentais, plektrais ir plaktukais.
Seniausi – klavikordai. Juose styga užgaunama tangentu - kieta atramėle, liekančia prispausta prie stygos.
Klavesinuose per stygą pabraukiama plektru – maža plunksnele. Klavesinų būna įvairių dydžių ir formų. Priklausomai nuo to, taip pat nuo šalies kalbos, tradicijų, žinoma įvairių klavesinų pavadinimų.
Labiausiai paplitusi rūšis yra plaktukiniai instrumentai - fortepijonai ir jam giminingi. Žinoma nemažai jų pirmtakų, ypač tolimesnėje praeityje. Jie skiriasi formomis, stygų išdėstymu, pavadinimais, mechanikos niuansais, bet visiems bendra yra plaktukai. Tarp jų ypač populiarus pianinas. Pianinų restauravimas iš esmės niekuo nesiskiria nuo fortepijonų restauravimo.
Kiekvienos šių rūšių priežiūra ir ypač restauravimas reikalauja specialių žinių ir įgūdžių. Geras fortepijonų žinovas nebūtinai privalo išmanyti, pavyzdžiui, klavesinų reikalus. Tuo tarpu naujuosiuose Restauratoriaus kvalifikaciniuose reikalavimuose visi klavišiniai chordofonai suplakami į krūvą, nepaisant rūšių. Yra painiavos su pavadinimais. REIKALAVIMUOSE paminėti ir kažkokie negirdėti sieniniai fortepijonai, kvadratiniai fortepijonai. Gal tokią egzotiką rengėjai rado pasinaudodami google vertėjo iš anglų kalbos paslaugomis? Negana to, tarp jų dar atsiranda klavišiniai idiofonai, kurie tikrai nėra fortepijonui giminingi instrumentai, o klavišiniai elektromechaniniai muzikos instrumentai apskritai panašiau į keistą pramaną. Gal vertėjo Reikalavimų autoriams prieš pradedant rašyti pažiūrėti į kokią enciklopediją.
2020 m. balandžio 30 d. patvirtintas KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS aprašas visas kilnojamąsias kultūros vertybes traktuoja vien tik kaip dailės kūrinius. Sulig TVARKOS punktui 5, dailės kūriniai suprantami kaip molbertinė ir sienų tapyba, paveikslai [...], stacionarūs meniniai baldai ir įranga (altoriai, sakyklos, klausyklos, klauptai, vargonai, krikštyklos, kilnojamieji altorėliai ir kt.), muzikos instrumentai (vargonai, varpai ir kt.)... Taigi, visos kilnojamosios kultūros vertybės, nepriklausomai nuo jų rūšies, technologijos, funkcijų, priskiriamos dailės kūriniams. Tai suponuoja situaciją, kuomet visus jų klausimus (atestavimo, restauravimo tvarkos ir kt.) perduodama spręsti vien dailės kūrinių restauratoriams ir ekspertams, nors akivaizdžiai kai kuriems klausimams spręsti vien dailės kūrinių restauratoriaus kompetencijos aiškiai stinga. Naujojoje atestavimo komisijoje taip pat nenumatoma nė vieno muzikos instrumentų žinovo. De facto tai yra Gudyno restauravimo centras, kurio nuomone (ir interesais) visų kilnojamųjų kultūros vertybių restauravimo klausimais valstybinėse institucijose iš esmės pasikliaunama. (Apie pastarąjį klausimėlį jau rašyta ir: https://www.bernardinai.lt/2018-07-12-tvarus-paveldosaugos-netvarumas/ ).
Muzikos instrumentai nuo dailės kūrinių skiriasi iš esmės: muzikos instrumentai pagal prigimtį ir prasmę turi funkcionuoti, turi veikti, būti „gyvi“, o paveikslai, skulptūros nejudinami. Fortepijonus, kaip ir kitus muzikos instrumentus restauruojant, tenka apsispręsti kokius darbus daryti, koks apskritai to restauravimo tikslas. Vienas dalykas instrumentas, kurį sutvarkius, suremontavus galima statyti kad ir scenoje, ir visai kitas – koks nors XVIII-XIX amžiaus fortepijonas, kurio būklė labai bloga, trūksta daug dalių. Kiti restauratoriai (gal derėtų rašyti kabutėse) tokių fortepijonų taip pat imasi „atgaivinti“, nors tam, kad jais būtų galima pakenčiamai skambinti, tenka pakeisti visą mechaniką, stygas, daugybę kitų dalykų, žodžiu, iš originalo nieko nelieka. Taip restauruojant paveldo objektas yra paprasčiausiai sunaikinamas. Kvalifikuoti ir atsakingi restauratoriai privalo jausti ribą tarp praktinę vertę turinčio instrumento ir gryno epochos paminklo, savotiško archeologinio radinio. Tokius reikia konservuoti, gal vieną kitą dalį patvarkyti ir palikti kaip muziejus egzempliorių, kurį ateities tyrinėtojai galės visais juos dominančiais aspektais tyrinėti. Vienintelė dalis, kurią galima be didelių problemų ir rizikos restauruoti, yra instrumento korpusas (baldas).
Būdinga, kad fortepijono restauratoriaus KVALIFIKACINIUOSE REIKALAVIMUOSE atestavimo taisyklėse apie panašius dalykus nėra nė užuominos, nors tai esminis paveldosaugos ir restauravimo klausimas.
Savaime suprantama, kad restauratorių, kaip ir bet kurių kitų profesijų specialistų lygmuo labai nevienodas, darbo rezultatai labai skiriasi. Tikri restauratoriaus gebėjimai atsiranda ir paaiškėja tik po ilgamečio sąžiningo darbo. Nuo lygmens priklauso, kokios svarbos darbus patikima dirbti. Senų tradicijų šalyse lemia reputacija, kuri susikuriama ilgamečiu darbu. Valstybės aparatas į tuos dalykus kišasi mažiau. Pas mus šioje srityje dar prisilaikoma didžiai biurokratizuotos brandaus socializmo tvarkos.
Dar giliame sovietmetyje Paminklų restauravimo tresto vadovybė, ypač vyr. architektas Romanas Jaloveckas rūpinosi, kad paveldą restauruotų tik atestuoti restauratoriai (nes „taip reikia“) ir primygtinai prašė parengti vargonų restauratorių atestavimo reikalavimus. Apie fortepijonus kalbos tada dar nebūta.
Klavišiniai instrumentai paprastai būna kelių specialybių meistrų dirbinys. Viską padirbti sugebančių meistrų praktiškai nebūna. Taigi, atestuoti reikėtų būtų tekę specialybėmis - stalius, šaltkalvius, intonuotojus ir pan. Atrodo, kad paprasta.
Tačiau meistrai, turintieji būtiną humanitarinės kultūros bagažą ir paminklosauginę sąmonę, kaip amatininkai paprastai menkiau įgudę.
Tuo tarpu įgudę amatininkai paprastai nuo pat jaunystės mokėsi ir buvo mokomi dirbti švariai, tvirtai, tiksliai. Jiems dažnai sunkiai suprantama ir pateisinama, kam vargti su senu daiktu, kuris po didelių pastangų liks negražus, „blogas“, jei gali žymiai greičiau padaryti tokį patį naują, ir dar dailesnį, ir iš geresnių medžiagų. Vargonų dirbtuvėje anuomet buvo puikių amatininkų, su kuriais teko nuolat ginčytis – norėjo daryti „kaip naują“. Ne tik turinčių „auksines rankas“, bet ir suprantančių esminius paveldosaugos dalykus, itin reta. Bent jau vargonų restauratorių tarpe Europoje tokių vos keli.
Fortepijonų atveju dar sudėtingiau. Jei vargonų technologijos amatininkams prieinamos ir be ypatingo vargo įsisavinamos, tai fortepijonai jau nuo XIX a. pirmosios pusės neapseina be specializuotis pramoninės gamybos. Neveltui Lietuvoje dirbę fortepijonų meistrai daugelį mazgų pirkdavo specializuotuose fabrikuose užsienyje, pirmiausia Karaliaučiuje.
Klavišinio muzikos instrumento restauravimo sėkmę lemia meistras (darbų vadovas), kurio akiratis turi atitikti restauruojamo objekto sudėtingumą ir kultūrinę svarbą.
Anuomet tai gerai suprato mūsų Kolegė a. a. Nijolė Rauckienė, kuri pasiūlė vargonų restauravimo technologo, t.y. asmens, gebančio vesti restauravimo darbus, kompetenciją. Tai maždaug atitinka Europoje įprasto žinovo (Vokietijoje šios pareigos vadinamos Orgelsachverständiger, Prancūzijoje – technicien conseil, Anglijoje – organ consultant, Švedijoje – Orgelkonsult) poziciją. Klausimas atrodė tuo tarpu išspręstas. Mintis įvesti tiesiogiai Vargonų restauratoriaus kvalifikaciją ne be pagrindo buvo atmesta, nes viršesnieji kolegos suprato, kad praktiškai tai būtų blefas. Kada, kodėl, kokiais motyvais remiantis šalia technologo vis dėlto atsirado vargonų restauratorius, kas parengė utopinius reikalavimus, užfiksuoti nepavyko. Matyti, to kažkam labai prireikė, matyti, tokia „politinė valia“.
Ir štai dabar pagal tą nevykusį pavyzdį rengiamasi pradėti atestuoti fortepijonų restauratorius. Reikalavimuose smulkiai išvardinti kone visi įmanomi technologiniai procesai, visai nebojant, kad vienam žmogui tai negali būti aprėpiama. Atskirų kvalifikacinių kategorijų REIKALAVIMUOSE yra tiek keistų, nerealių ir beprasmių reikalavimų, kad atskirai juos visus aptarinėti nėra prasmės.
Telieka pažiūrėti į kelis įvairesnius pavyzdžius:
3.1. išmano pagrindinius fortepijonų konservavimo ir restauravimo principus, konservavimo ir restauravimo medžiagoms keliamus reikalavimus; – tai yra visiškai skirtingos dimensijos. Principai yra esminiai, konceptualūs dalykai, reikalaujantieji ir erudicijos, ir patirties. Tuo tarpu medžiagom keliami reikalavimai yra kasdienis, techninis, iš esmės bendras visų specialybių restauratoriams dalykas.
4.1. yra įsisavinęs visas medienos apdirbimo rankiniu būdu technologijas; vadinasi, fortepijonų restauratorius turi būti dar ir prityręs medžio dirbinių restauratorius.
9.8. atkuria sunykusias medines detales arba daro jų rekonstrukciją; kuo atkūrimas skiriasi nuo rekonstrukcijos? Tai gal galėtų paaiškinti REIKALAVIMŲ sudarytojas.
9.9. restauruoja pažeistas odines, veltinių arba austinių medžiagų detales arba esant būtinybei daro jų rekonstrukciją; Ką reiškia jas restauruoti? Lopyti?
9.11. praktiniame darbe naudoja mokslinių tyrimų rezultatus; tokia formuluotė dažnai išvirsta į reikalavimą užsakinėti brangius, bet menkai prasmingus tyrimus Kiek šių tyrimų reikia restauratoriui, turėtų žinoti jis pats – kyla jam neaiškumų, ar ne. Tačiau dažnai tų tyrimų reikia vien pačioms laboratorijoms.
12.1. išmano fortepijonų stilių, gamybos technikų bei technologijų istoriją; senuosius ir šiuolaikinius restauravimo metodus; artimų restauravimo specialybių pagrindinius restauravimo principus; vadinasi, yra aukštos kvalifikacijos organologas. Mažiausiai mokslų daktaras, moka kalbų, turi artimų ryšių su kitų šalių mokslininkais, išstudijavęs bent poros Europos muzikos instrumentų muziejų kolekcijas.
12.3. atlieka eksperimentinius darbus, įdiegiant arba rengiant naujus tyrimais pagrįstus restauravimo metodus; savarankiškai parenka darbo metodą;
12.4. gerai išmano odos, veltinių bei austinių medžiagų senėjimo ir irimo priežastis; naujos odos, veltinių bei austinių medžiagų savybes, jos panaudojimo galimybes ir pritaikymą; - t.y. turi ne vien žinių, bet ir laboratoriją bei atitinkamą finansavimą dirbti moksliniam darbui.
12.5. sugeba apskaičiuoti stygų ir laikančiųjų konstrukcijų įtampas bei tuo remdamasis daryti deramus sprendimus fortepijono ilgaamžiškumui didinti; pagal šį punktą ne tik privalu turėti rimtų žinių apie medžiagų atsparumą, priiminėti inžinerinius sprendimus. Ar tai ne atskira specialybė? Bet blogiausia, kad reikalaujam mokėti istorinius instrumentus perdirbti, perkonstruoti, patobulinti. Taigi šio punkto reikalavimai prieštarauja restauravimo principams ir yra smerktini, jie nes numato radikalų instrumento pakeitimą ir istorinės substancijos naikinimą. Vien iš pastarojo punkto peršasi išvada, kad Reikalavimų sudarytojai pritrūko žinių apie elementarius restauravimo principus.
12.6. išmano ketaus virinimo technologiją, geba šalinti ketaus rėme atsiradusius įtrūkimus, nustato jų atsiradimo priežastis; šios srities specialistų apskritai reta. Kiek teko girdėti, štai Latvijoje yra du deramo lygio suvirintojai, gebantys virinti ketų. O mūsų fortepijonų restauratorius tai mokės. O Atestavimo komisija jo gebėjimus kvalifikuotai patikrins ir įvertins.
Taip kone kiekviename Reikalavimų punkte reikalaujama turėti profesionalių žinių ir įgūdžių įvairiose srityse, reikalaujama žinoti visas smulkmenas, pačiam mokėti dirbti visus darbus. Žodžiu, mūsų Atestavimo komisijos atestuotas fortepijonų restauratorius drąsiai galėtų būti bet kurios fortepijonų įmonės vyriausiuoju inžinierium, o, reikalui esant, pavaduoti bet kurį specialistą.
Ir čia pat Reikalavimuose nėra paminėta būtinybė turėti muzikinių gebėjimų ir žinių. Nėra nė žodžio apie bendrą humanitarinę kultūrą. Nereikalaujama žinoti, kad reikia žinoti.
Negana, kad patys Reikalavimai yra nepakankamai kompetentingi (autorius neskiria fortepijono nuo klavesino, o fortepijoną ir pianoforte laiko skirtingais instrumentais), jų įgyvendinimas grynai iliuzorinis. Pakanka vien to, kad Atestacinėje komisijoje nėra ir niekada nebuvo nė vieno tikro specialisto, kurio kompetencija leistų vertinti šios srities restauratoriaus kvalifikaciją. O juk tai ne vieno uždavinys. Tokį klausimą reikiamu profesiniu lygmeniu galėtų svarstyti tik keli tikri, prityrę šios srities profesionalai.
Tačiau atestuoti reikia („politinė valia“), ir tai turi daryti Atestavimo komisija, sudaryta iš dailės kūrinių restauratorių. Nes ministro valia muzikos instrumentai tapo dailės kūriniais. Dabar, kai matome apgailėtinas vargonų restauravimo programas, patvirtintas Restauravimo tarybos, kuri jų nei esmės nesuprato nei, ko gero, neskaitė, kai matome sudarkytus ir darkomus istorinius vargonus, gauname KPD direktoriaus laišką (2021.04.07), kuriame pranešama: „Sutinkame, kad Restauravimo tarybos nariai nėra vargonų restauravimo technologijų specialistai, tačiau neabejojame teisės aktų nustatyta tvarka atestuoto vargonų restauratoriaus, turinčio eksperto kategoriją, kompetencija ir galimybe atlikti išskirtinės vertės vargonų restauravimo darbus“. O tą eksperto kategoriją su kompetencija ir galimybe atlikti išskirtinės vertės vargonų restauravimo darbus suteikė Atestavimo komisija, kurioje niekas toje srityje neturi žinių. Kiaušinis pats save išsiperino.
Aptariamieji FORTEPIJONŲ RESTAURATORIAUS KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI parengti nepakankamai atsižvelgiant į konkrečią Lietuvos situaciją: istorinių klavikordų ir klavesinų Lietuvoje, kiek žinoma, nėra išlikę. Todėl jų paminėjimas REIKALAVIMUOSE neturi prasmės. Tikrų istorinių fortepijonų taip pat yra nedaug, jų nepakaktų rimtai patirčiai sukaupti. Pagal tai, kiek išvardinta reikalavimų visų penkių kategorijų restauratoriams, kiek turi būti atlikta darbų atrodo, lyg Lietuvoje būtų gausybė instrumentų ir daug restauratorių. Kai dirbau muziejuje septintame dešimtmetyje, istorinę vertę turinčių, daugiausia Vilniaus meistrų, dirbtų XIX a. pasitaikydavo. Keli buvo įsigyti. Tai buvo metas, kai pradėjo dygti vadinamosios chruščiobos, ir žmonės į ankštus butus blokiniuose namuose senų išgverusių fortepijonų nebepasiimdavo. Klavesino nebeteko rasti nė vieno. Tik senukas Ukmergės vargonininkas pasakojo dar matęs tokį gal klebonijoje, gal Vaitkuškio dvare.
Tiesa, yra ir vertingų naujesnių, jau XX a. instrumentų, kurie vertingi meniškai ir turi neabejotiną „prekinę vertę“. Turi tokių ir muziejai. Juos taip pat reikia tvarkyti ir prižiūrėti, tačiau pirmenybė teikiama funkcionavimui. Todėl tai jau būtų ne restauravimo, o kvalifikuoto remonto klausimas.
Susidaro įspūdis, kad minėtieji REIKALAVIMAI sukurti atsiradus reikalui atestuoti porą asmenų, be atestacijos neturinčių teisės dirbti su paveldo objektais. O gal šis „atestavimas“ organizuojamas tam, kad, pavadinus remontą restauravimu, būtų galima taikyti palankesnius įkainius (nors jau pats tokių įkainių buvimas yra didžiai kontroversiškas klausimas)? Tokia praktika nekilnojamojo paveldo srityje mūsyse plačiai taikoma. Todėl į šį atestavimą negalima žiūrėti kitaip, kaip tik į tam tikrą biurokratinį ritualą, neturintį ryšio su tikru, atsakingu darbu. Tai yra ir todėl, kad Lietuvos meno kūrinių restauratorių atestavimo reikalai vis dar tvarkomi pagal 1985-09-18 dienos SSRS kultūros ministro įsakymą nr. 366, nustatantį kvalifikacinius reikalavimus meno kūrinių restauratoriams. Muzikos instrumentų anuose sovietiniuose dokumentuose, atrodo, nebuvo.
Nežinau, kiek žmonių Lietuvoje pretenduoja būti fortepijonų restauratoriais, bet, manau, tikrai ne dešimtys. O gal dešimtys, kurie tesiekia pakelti savo statusą iki atestuoto restauratoriaus, naudingo tiek reklamine, tiek ypač finansine prasme? Paveldo objektams restauravimo programas rengti, o ir restauruoti teisėtai gali tik atestuoti restauratoriai. Todėl reikės kažkam suteikti aukščiausiąją ir net eksperto kategoriją. Neabejokime, Atestavimo komisija padarys „kaip reikia“. Kaip buvo padaryta su vargonais. Avansu. Nepadarius nė vieno rimto ir profesionalaus darbo. Bet „taip reikėjo“. Rezultatas – rimtai sužaloti ir net sunaikinti instrumentai.
Pripažintų klavišinių instrumentų restauravimo žinovų Lietuvoje, atrodo, nelabai yra. Atestavimo komisijos, kaip ir Restauravimo tarybos nuomonė (jei tokia yra) šiais klausimais turi tam tikrą teisinę funkciją, bet tikros kompetencijos rimčiau neatspinti. Kiek teko pažinti „artimojo užsienio“ tradicijas, panašūs klausimai sprendžiami atitinkamo lygio specialistų profesionalų tarpe. Lietuvoje nėra kam atsakingai vertinti muzikos instrumentų restauravimo programų ir darbo kokybės. Jeigu Lietuvoje būtų siekiama styginius klavišinius instrumentus restauruoti atsakingai ir profesionaliai, būtų privalu glaudžiai bendrauti su specialistus iš kitų šalių. Mūsų laikais būna seminarų, konferencijų, taip lengvai pasiekiami Europos muziejai, restauratoriai. Kiti su malonumu skirtų parą atostogų sienų, atvyktų į Lietuvą, pabendrautų, patartų. Jiems tokie atestavimai ir tokios biurokratizuotos restauravimo programos būtų sunkiai suprantami dalykai. Smulkmeniški ir išpūsti aprašinėjimai profesionalams nereikalingi. Restauratorius „atestuoja“ patys darbai, kurie sukuria (arba ne) reputaciją, kuri svarbesnė už iškilmingiausia komisijos sprendimą. Pas mus tos tvarkos reikalingos tik valstybės tarnautojams, kad jie, nors nelabai žinodami klausimo esmės, turėtų įrankį restauratorius „laikyti už trumpo pavadėlio“.
Dauguma muzikos instrumentų savininkų, pradedant muziejais ir baigiant privačiais asmenimis, gerai restauruotą instrumentą įsivaizduoja „kaip naują“. Tačiau dažnai prioritetas yra originalo istorinės medžiagos išsaugojimas, nekaip funkcija. Kas konkrečiu atveju svarbiau, kam teikiama pirmenybė, gali būti sunku apsispręsti. Ypač, kai yra spaudimas iš užsakovo ir „vartotojų“, t.y. pianistų pusės. Ką daryti su fortepijonu, ar sutvarkyti tiek, kad būtų galima viešai skambinti, ar konservuoti ir saugoti kaip muziejinį egzempliorių, tegalima tai aptarus profesionalų rate. Vakaruose dažnai einama kitu keliu – originalas - muziejinis egzempliorius konservuojamas, o scenai dirbamos kopijos. Galima tikėtis, kad gerai padarytos kopijos skambesys kartais gal artimesnis originalui, negu skambėtų restauruotas muziejinis pavyzdys. Atlikti senai muzikai tokie instrumentai yra labai naudingi.
Kilus kalbai apie fortepijonų restauravimą ir restauratorių atestavimą, iš seno aplanko iškrito straipsnio, rašyto prieš 40 metų, rankraštis. Jo, ištrauka:
1981 metų vasarą žinomas restauratorius iš Vilnius – Rimantas Gučas restauravo Peterhofo rūmams. Toks įvykis – šventė restauratoriui. Rimantas norėjo parodyti ir viešai apsvarstyti dvejų metų darbo rezultatus. Į tarnybinio įėjimo priebutį išėjo fondų saugotojas – gražus tamsiaplaukis vidutinio amžiaus žmogus, visa povyza rodantis savo vertę ir svarbą. Gučas pranešė, kad atvyko priduoti restauruotą muzikos instrumentą ir, kaip tai tokiais atvejais priimta, pasikvietė trečią kompetentingą asmenį (t.y. mane). Žmogus ant priebučio išdidžiai nusišaipė: „Be reikalo vargote. Mes jau kaip nors patys susigaudysime“. Taip ir išvykome.
Pats tas atvejis puikiausiai demonstruoja Peterhofo žinovų lygį. Apie tai, kaip Peterhofo rūmuose „susigaudo patys“, galime spręsti iš tokios istorijos. Prieš kelis metus muziejus įsigijo senovinį klavesiną. Gandas apie šią retą sėkmę perskriejo visą Leningradą. Tik štai iki šiol ne visi muziejaus bendradarbiai supranta, kad įsigytas ne klavesinas, o „Hammerklavier“ – plaktukinis fortepijonas. Tik specialistas įvertinti visą situacijos komizmą...
Iš karto pasitikslinsime: ne visiems muziejų darbuotojams būdingas toks nepajudinamas tikėjimas savo visažinyste.
[...]
Istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad šiuo metu pas mus specialistų, atitinkančių visus reikalavimus, praktiškai nėra. Nėra dabar ir tokių instancijų, kurios galėtų patikimai įvertinti tokio profilio specialistų kvalifikaciją. Kalbant apie muziejų bendradarbius, man dar neteko sutikti tarp jų žmonių, turinčių konkretų muzikos instrumentų restauravimo mokslinių ar praktinių problemų suvokimą. Tokioms sąlygoms bet kuris restauravimas gali virsti instrumentui didele bėda. Reali tokios restauracijos tikimybė priklauso vien nuo to, kiek blaiviai muziejus situaciją vertina. Lengva įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu eksponatų likimą spręstų žmones turintieji, Peterhofo fondų saugotojo ryžtą.
Patirtis rodo, kad tarp mūsų muziejų darbuotojų panašus ryžtas yra ne taip jau reta savybė. Kitais kartais ryžtingumą persveria perteklinis pasitikėjimas. Todėl unikalūs eksponatai, žiūrėk, ir pakliūva į atsitiktines rankas. Kaip tik taip įvyko, pavyzdžiui, Pavlovsko rūmuose. Аnglišką XVIII a. stačiakampį fortepijoną ėmėsi restauruoti kažkoks vietos meistras, pasak muziejaus bendradarbių, prityręs ir savo darbą įsimylėjęs žmogus. Tačiau paaiškėjo, kad patyrimas buvo nustatytas grynai fiziognominiais metodais. „Specialistas“ suderino fortepijoną pagal šiuolaikinį kamertoną. Instrumentas, apskaičiuotas visai kitam absoliučiam derinimo aukščiui, neišlaikė apkrovos ir skilo. Tasai „specialistas“ sumanė išeitį - kiaurai pragręžė rezonansinę dėžę, per skilusį rėmą ir prakišo du didelius varžtus. Toks sudarkytas instrumentas dabar stovi ekspozicijoje, rūpestingai nuo dulkių pridengtas lakštais pleksiglaso. Tos pačios rankos ir taip pat sėkmingai „prikėlė“ Pavlovske klavišinę arfą ir vaikišką XIX a hammerklavierą.
Jeigu Pavlovske pasitenkino fiziognomijos metodais, tai patirtis specialistų, restauravusių XIX a. pradžios hammerklavierą Puškino Muziejuje-bute, buvo patvirtinta dokumentais. Darbus atliko aukštos kvalifikacijos meistrai iš Muzikos fondo dirbtuvių, Beje, jų kvalifikacija, skirta šiuolaikinio fortepijono sričiai, visiškai tolimai nuo to, ko reikėjo tokiam restauravimui. Ne specialistui sunku suprasti, kaip visa tai blogai. Įvyko nepataisomi dalykai. Originalios stygos buvo pakeistos naujomis visiškai nepaisant menzūrų - pagrindinės instrumento meninės idėjos. Ta procedūra ne tik visiškai iškreipė instrumento muzikinį vaizdą, bet ir amžiams atėmė galimybę jį atkurti. Negana, ne mažiau svarbus muzikos instrumento agregatas, jo plaktukinis mechanizmas, buvo „pagerintas“ sulig šiuolaikiniais fortepijono statybos pasiekimais bei pažiūromis, ir su tomis pačiomis pasekmėmis kada nors turėti galimybę atkurti originalią būklę. Aš jau nekalbu apie originalius stygų kuolelius, pakeistus standartiniais fabrikiniais. O muziejaus bendradarbiai švytinčiais veidais demonstravo atnaujintą instrumentą, net neįtardami, kokia nelaimė su juo nutiko. Na kaip? Juk skamba! Ir koks balsas!
Jeigu įsivaizduojame sau panašių „prisikėlimų“ galimybę, tai be abejo, tylintys instrumentai žymiai geriau. Tuomet lieka viltis, kad anksčiau ar vėliau jie pateks į protingas rankas ir ne tik iš naujo atgaus balsą, bet, kas dar svarbiau, suteiks smulkias ir svarbias žinias apie juos sukūrusią epochą. Juk kiekvienas muzikinis instrumentas detaliai dokumentuoja gamtamokslines, muzikines-teoretines ir menines bei amato savo meto supratimą. Reikia tik mokėti perskaityti tokius dokumentus. Tuo atžvilgiu kiti materialinės kultūros paminklai - daug šykštesni „pasakotojai“ ir mažiau „informuoti liudininkai“.
Pastaruoju metu visuotinai priimtas principas: „restauravimas - intensyvi paminklo tyrimo forma“. Mūsų laikų muzikos instrumentų restauratorius privalo turėti plačių epochos, kuomet buvo sukurtas instrumentas, mokslinės ir meninės kultūros žinių. Taip pat turi gerai nusimanyti organologiniais ir instrumentų statymo praktikos klausimais. Pirmiau, nei restauruojamas instrumentas bus gerai suprastas jo svarbiausiuose kultūros istorijos ir organologijos aspektuose, bet kurie restauravimo darbai neleistini. Restauratorius, neatitinkantis šių sąlygų, gali atnešti tik žalą ir nuostolius.
Jeigu restauratorius neturi plačių bendrųjų žinių, jis aklas ir santykiuose su restauruojamu daiktu...
Štai pora pastraipų iš įspūdžių, kuriuos laiške parašė Pavelas Kravčunas, senas bičiulis, Maskvos universiteto akustikos katedros docentas, projektavęs daugumą pastarojo meto Rusijos salių, kuriose buvo statomi nauji vargonai, akustiką, rimtas vargonų žinovas:
Bėda ta, kad niekas per praėjusius 40 (!) metų nuo Ravdoniko straipsnio nepasikeitė. Visa, apie ką rašo Ravdonikas, vis dar aktualu. Net blogiau pasidarė. Anksčiau valdininkai nors prileisdavo dalyvauti ekspertus, o dabar apskritai viską sprendžia patys, ir, kaip jau anksčiau sakiau, profesionalai jų supratimu egzistuoja tik tam, kad aptarnautų jų interesus ir kad žlugimo atveju būtų ant ko suversti kaltę. Nors ir tam tikslui profesionalai juos nustojo dominti. Prieš kelis metus buvo planuojamas vargonų restauravimas buvusioje Anglikonų bažnyčioje (tu pameni šiuos vargonus, mes ten buvom). Vargonininkų ir vargonų meistrų asociacijos vardu mes parašėme laišką Peterburgo istorijos ir kultūros Paminklų apsaugos komitetui laišką, kuriame atkreipėme dėmesį, kad nėra fotofiksacijos ir apskritai šiame projekte privalo dalyvauti vargonų restauravimo specialistai, nes pačiame Komitete tokių specialistų nėra. Atsakymo rašte Komiteto valdininkai irzliai ir atsainiai mums išaiškino, kad „pagal galiojančius RF įstatymus nenumatyta, kad valstybinių organų funkcijas vykdytų visuomeninių organizacijų atstovai“.
Visiškas nebaudžiamumas už paminklų naikinamą išbujojo aplinkoje, kuomet profesionalų bendrija veikiau aiškinasi tarpusavio santykius, nei sprendžia realias problemas.
Ką čia bepridėsi...