LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO

REZOLIUCIJA- KREIPIMASIS

2019-04-25  

Vilnius

Lietuvos kultūros paveldas yra ir mūsų pasididžiavimas, ir nuolatinis rūpestis. Džiaugiamės pavykus bendromis jėgomis išsaugoti Lietuvos kultūros paminklus, džiaugiamės matydami piliečių pastangas, jausdami tarptautinių organizacijų ir asmenų paramą.

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kultūros paveldas yra įtrauktas ir į pagrindinių nacionalinio saugumo objektų tarpą. Todėl nesuprantama, kodėl valstybės dėmesys kultūros paveldui toks menkas: paveldo tvarkybai per metus skiriama lėšų tiek, kiek vieno kilometro plento rekonstrukcijai.

Pagal Įstatymą Lietuvoje už kultūros vertybių apsaugą atsakingas kultūros ministras. Visuomet paveldosaugos klausimais jam talkindavo kompetentingas viceministras. Tai, kad jau daugiau nei pusmetis tokio nėra, rodo valstybės institucijų abejingumą.

Kultūros ministerija 2018 metais paskelbė Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenis, iš pagrindų ardančius visą iki šiol buvusią paveldosaugos sistemą. Lygiai kaip ir paskelbtoji Nacionalinė muziejų koncepcija pagal tvaraus vystymosi principus. Nerimą kelia Kultūros strategijos iki 2030 metų projektas, kuriame ir paveldosaugos uždavinių supratimas kelia abejonių. Susidaro įspūdis, kad pats reformų rengimas yra svarbesnis už laukiamą rezultatą.

Valstybės (miestų) institucijos, parduodamos paveldo objektus kaip nekilnojamąjį turtą, nenustato aiškių ir nedviprasmių paveldosauginių reikalavimų. Taip atsiranda projektai, pagal kuriuos į vertingiausio paveldo aplinką brutaliai spraudžiami ją nepataisomai darkantys objektai (Vilniaus Misionierių ar Šv. Jokūbo ligoninės kompleksai) arba sudaromos sąlygos objektą skirti tikslams, iš esmės tą objektą naikinantiems (Evangelikų reformatų  Sinodo pastatas Vilniuje). Apmaudu, kad dėl to patiriami dideli kultūriniai nuostoliai.

Perkant kultūros paveldo objektų restauravimo darbus, viešųjų pirkimų sąlygose nuvertinami tyrimai, nors jie yra esminė projekto pagrindimo dalis. Viešuosiuose pirkimuose pirmenybė teikiama mažiausiai kainai, kuri orientuojama į paprastų statybos ar remonto darbų lygmenį. Paveldo objektų tvarkyba iš esmės prilyginama naujos statybos objektams, o konkursą laimi abejotinos kokybės ir nepakankamos profesinės kvalifikacijos projektai, tik formaliai atitinkantys reikalavimus. Tuo būdu kvalifikuotas ir sąžiningas restauravimas tampa nebeįmanomas. Nuošalėje paliekami didelę patirtį turintys specialistai. Nepagrįstai aukšti reikalavimai turėti dideles finansines apyvartas, nustumia į šoną nedideles, bet didelę patirtį turinčias įmones ir aukštos kvalifikacijos specialistus. Dėl to tvarkybos darbų kokybė nepaliaujamai smunka.   

Dabartinė projektų derinimo tvarka verta esminės peržiūros. Ji yra neaiški, biurokratiškai be saiko perkrauta ir užtrunka nepateisinamai ilgai. Valstybės ir savivaldybės paveldosaugos įstaigos dubliuoja viena kitą, dažnai nesusikalba tarpusavyje.

Tikimės, kad atsakomybės jausmas padės mums sutelkti pastangas bendram tikslui – tautinės kultūros puoselėjimui.  

Suvažiavimas remia Kultūros paveldo departamento iniciatyvą – sukurti Kultūros paveldo apsaugos fondą, į kurį patektų paveldosaugos pažeidimų baudos ar lėšos už paveldosaugoje patirtus nuostolius.