Nematomi kultūros paveldo gydytojai – restauratoriai

Pranešimas spaudai

Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga

Š.m. birželio 12 d. Senojoje Zapyškio bažnyčioje pirmą kartą vyko Geriausių 2019-2020 metų kilnojamųjų kultūros paveldo vertybių restauravimo darbų konkurso pristatymas visuomenei. Rimtas renginys pavadintas šmaikščiu pavadinimu „Kultūros gydytojai“ sutraukė gausų būrį paveldo mylėtojų.

Besidominčių paveldo išsaugojimu aktyvių piliečių skaičius kasmet auga. Todėl jau daug metų geriausių restauravimo darbų konkursą rengianti Lietuvos Respublikos restauratorių sąjunga nusprendė įtaukti į peveldo restauravimo gilesnį pažinimą ir visuomenę.

Mokslinės metodinės tarybos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos pirmininkui Mariui Daraškevičiui pasiūlius, nuspręsta surengti viešą konkursui pateiktų darbų aptarimą. Anot M. Daraškevičiaus, jei paveldo vertybė restauruota nepriekaištingai, tai darbus atlikęs restauratorius paprastai lieka didingo kūrinio šešėlyje, nepastebimas. Tačiau pats „gydymo“ procesas yra ne mažiau įdomus nei „pasveikęs ligonis“. Todėl ir buvo nuspręsta visiems besidomintiems paveldo išsaugojimu papasakoti kaip išties vyksta „nematomas“ restauratoriaus darbas.

Konkursui buvo pateikti keturios 2019-2020 m. restaurautos kilnojamos kultūros vertybės – Vilkiškių dvaro krosnys, Zapyškio bažnyčios sienų tapyba, bajorų Karpių genealoginis medis ir medinis kryžius su koplytėle.

Alper i Šapiro“ – žydų gamintas architektūrinės keramikos dekoras krosnims, židiniams Vilniuje ir Lietuvos dvaruose

Į renginį susirinko nemenkas būrys Lietuvos bajorų palikuonių, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narių. Tai nestebina, nes pirmąjį darbą – Vilkiškių dvaro architektūrinės keramikos koklines krosnis – pristatė dailininkė, keramikė-restauratorė Aelita Bielinytė, kuri taip pat priklausanti šiam kilmingųjų būriui.

Restauratorė A. Bielinytė per savo daugiau nei 30 metų karjerą prikėlė naujam gyvenimui virš 400 krosnių istoriniuose pastatuose, tarp jų ir ne viename dvare. Vilkšikių dvaro krosnys pasiekė šiuos laikus iš XIX amžiaus pabaigos stipriai nukentėjusios – padengtos sienų dažais, suskilusios ar net netekusios puošnių dalių.

Restauratorei ne tik pavyko prikelti Vilkiškių dvaro krosnis naujam gyvenimui, tačiau ir atributuoti koklius – krosnies-židinio karūnos detalėje rastas gamintojo įspaudas „Alper i Šapiro“ atskleidžia, kad kokliai bei detalės pagaminti senosios Lietuvos istorinėse žemėse, Mogiliavo srityje, žydų Elijo Alperovičiaus ir Abraomo Šapiro koklių įmonėje 1893–1898 metais. Šio gamintojų krosnių, židinių yra išlikę ir Vilniuje, tad remiantis analogais buvo imanu atkurti ir neišlikusias Vilkiškių dvaro krosnių dalis.

Graužikai, drėgmė ir laikas – negailestingas bajorų Karpių genealoginiam medžiui

Kitas pristatytas darbas ypač sudomino visus besidominčius savo šeimos istorija. Tai XIX amžiaus viduryje sukurtas bajorų Karpių genealoginis medis. Beveik trijų metrų aukščio ant popieriaus sukurtą šeimos istoriją restauravo Petro Gudyno restauratoravimo centro meno kūrinių ant popieriaus aukščiausios kategorijos restauratorius Paulius Zovė su pagalbininkais.

Daugiau nei pusantro šimto metų kūrinys buvo stipriai deformuotas, sulamdytas. Atidžiau apžiūrėjus, galima numanyti, kad ritinys laikytas drėgnose sąlygose. Vietomis popieriaus paviršinis sluoksnis nuplėštas, pažeisti piešinio fragmentai. Pakraščiuose matyti smulkios graužikų dantų žymės. Visgi kūrinį pavyko restauruoti ir šiuo metu jis saugomas Biržų krašto muziejuje „Sėla“, o jo kopiją galima išvysti nuolatinėje ekspozicijoje.

Konservuota viena iš seniausių Lietuvoje sieninė tapyba

Pati renginio vieta nebuvo atsitiktinė. Vienas iš aptariamų restauruotų darbų buvo pačioje gotikinėje XVI a. pirmoje pusėje statytoje Senojoje Zapyškio bažnyčioje. Šio objekto sienų tapybą tyrė, konservavo ir restauravo viena garsiausių Lietuvoje sienų polichromijos specialisčių Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė, kartu su restauratore Lina Rimkevičiene bei gausiu būriu padėjėjų.

Tyrimo metu pavyko užfiksuoti tris pagrindinius sienų tapybos etapus. Pirmasis pristato XVI amžiaus vidurio gotikos stiliaus sienų tapybą, antrasis – tapytas baroko metu XVIII amžiuje, tai išlikęs vienas dešinėje pusėje po vargonų choru konsekracijos kryžius, sienų tapybos likučiai, o trečiasis – tai XIX amžiaus antros pusės tapyti devyni konsekracijos kryžiai.

Išlikusius pirmojo gotikinio ir antrojo barokinio etapų sienų tapybos fragmentus ir

likučius pavyko konservuoti. Trečiojo etapo tapytų konsekracijos kryžių išlikimo lygis

skirtingas, ištrupėjusias ar sunykusias vietas teko atkūrti, remiantis gerai išlikusiais

fragmentais ir detalėmis. Labiausiai džiugina tai, kad gotikinio laikotarpio sienų tapybą galima priskirti vienai iš seniausių Lietuvoje – ikitridentiniam laikotarpiui (iki 1545 m.).

Lietuvos pakelėse – spalvingi kryžiai ir koplytėlės

Paskutinysis pristatytas darbas – kryžius su koplytėle – buvo pastatytas 1940 metais Vytautų kaime. Ant stiebo esantis užrašas „Vilniaus sugrąžinimo proga Vytautų būrys 1940. 05. 13.“ atskleidžia, kad liaudies meistro Antano Sorakis (1886-1951) kryžius buvo sukurtas Vilniaus atgavimo intencija.

Nors kryžius nėra itin senas, tačiau laikas jam buvo ypač negailestingas: mediena suskilinėjusi, paviršius sutrūnijęs, pagrindo srityje suminkštėjusi. Šį iš ąžuolo ir pušies medienos sukurtą puspenkto metro aukščio kryžių su kkoplytėle „gydė“ Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriai Rolandas Vičys ir Laima Kruopaitė. Restauruojant kryžių buvo pažalinti nešvarumai, sutvirtinta mediena ir polichromija. Atskirų dalių tvirtinimui naudoti tik mediniai kaiščiai, apseita be metalinių vinių. Dabar kryžius saugomas ir eksponuojamas Lazdijų krašto etnografinėje Prano Dzūko sodyboje.

Susirinkusiuosius nustebino senųjų Lietuvos kryžių spalvingumas. Šiandien mes pripratę prie natūralaus medžio kryžių, todėl klausytojai stebėjosi, kad, pasak R. Vičio, anksčiau šie kryžiai buvo gana spalvingi, o Lietuvos pakelių kraštovaizdyje nereti buvo melsvos dangaus spalvos kryžiai.

Restauratorius – kultūros gydytojas baltu chalatu

Pristačius šių keturių Lietuvai svarbių kultūros vertybių „gydymo“ eigą renginio pavadinimas „Kultūros gydytojai“ atsiskleidė. Dalyviai stebėjosi, kad restauratoriai laboratorijose ir dirbtuvėse ne tik naudoja įrankius, panašius į gydytojų, bet ir atrodo kaip gydytojai – dėvi baltus chalatus.

Geriausių 2019-2020 metų kilnojamųjų kultūros paveldo vertybių restauravimo darbų konkurso rezultatai ir apdovanojimai vyks š.m. birželio 18 d. Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilyje, tarptautinės praktinės-mokslinės konfernecijos „Kultūros paveldo aktualijos: patirtis, inovacijos, partnerystė“ metu.

Marius Daraškevičius

2021 m. birželio 13 d.