2023 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus rotušėje įvyko forumas „Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina?“. Dalinamės vilniečių ainės Birutės Čibiraitės Biekšienės tekstu ir sakyta kalba.
„Šis forumas savo eilės laukė 84 metus. Dabar įvyko. Ar gi neglime to laikyti stebuklu? Vilnius dūsta nuo nežinios. Kažkodėl apie kažką nekalbama, kažkas nežinoma, nes... nežinia kas.Paklausykite, esame savoj valstybėj, savame mieste, esame šeimininkai. Gal negalime užmiršti, kad anksčiau mums kažkas nebuvo leidžiama? Vilniaus miesto savivaldybė supranta – turime problemų (o kur jų nėra?), tai spręskime, bendraukime, kalbėkime, aiškinkimės. Šis forumas labai jautria tema – tarpukario Vilnius. Mūsų mylimas Vilnius. Bet tiek daug apie jį dar nežinome.
Gerbiamas Darius Kuolys, mokslininkas, tyrėjas ėmėsi organizatoriaus vaidmens, nes labai gerai supranta, kaip tai svarbu ir reikalinga. Susirinko neabejingieji, žinantieji, kalbantieji ir klausantieji. Istorikas humanitarinių mokslų daktaras Aurelijus Gieda papasakojo apie laikotarpį iki 1920 metų, kokia buvo lietuvių padėtis Vilniuje. Iš Lenkijos lietuviškų žemių atvyko šios temos žinovas, pirmeivis, nenuginčijamas profesorius Bronius Makauskas. Jis nušvietė tuometinę politinę situaciją, išaiškino lietuvių padėtį Vilniuje, Lenkijos administracijos tikslus, Vilniaus lietuvių veiklą ir gyvenimą lenkiškame Vilniuje. Tik paklausykite tų kalbų – akys atsiveria! Apsilankė viskam neabejingas gerbiamasis Vytautas Landsbergis – neišsemiama informacijos versmė.
Toliau sekė iniciatorių Vilniečių ainių klubo atstovės Birutės Čibiraitės Biekšienės pasakojimas. Apie to laikmečio literatūrą kalbėjo Alma Lapinskienė, parengusi visą eilę leidinių šia tema. Rodos, 19 metų, kokia jau čia literatūra susiformavo? Susiformavo ir neprasta. Toliau sekė profesorius Librertas Klimka. Jis, kaip visada – tris žodžius ištaria, bet pasako jų 20. Už kiekvieno teiginio didelės mintys, didelės žinios. Turtina mus. Kalbėjo architektas Vytautas Biekša. Jis dėstė mintis, kaip galima būtų įamžinti Vilniaus lietuvių atminimą Vilniuje, kokie pavyzdiai yra pasaulyje. Kalbėjo Vilniaus miesto savivaldybės istorinės atminties komisijos atstovė Kamilė Šeraitė – visi sutaria ir pritaria klausimui dėl Vilniaus lietuvių pagerbimo ir įamžinimo Vilniuje. Vytautas Sinica - Vilniaus gyvenimo žinovas, išstudijavęs jį ir priežastis, kodėl kas vyko. Pasisakė savivaldybės atstovas Vytautas Černius. Tikrai, Vilnius visiems rūpi.
Net keista – taip forumui užtrukus, pasipyklė įvairiausi pasiūlymai ką dar, kaip dar.
Kas nedalyvavote, sekite informaciją. Gali būti pratęsimas.“
Jono Bytauto nuotr.
Birutė Čibiraitės Biekšienės kalba sakyta forumo metu
VILNIAUS LIETUVIAI – SENIEJI VILNIEČIAI
Visų pirma, nuo savęs noriu padėkoti ponui Dariui Kuoliui; tai jis užsikrovė forumo organizatoriaus naštą. Iš to, kad dalyviai, visi iki vieno sutiko dalyvauti forume, buvo aišku - šita tema yra aktuali ir pribrendusi. Ačiū visiems.
Dabar būdama čia, aš jaučiuosi ypatingai svarbi.
Manyje glūdi trys priežastys, dėl ko esu čia.
- Visų pirma, esu senųjų vilniečių dukra.
- Aš priklausau Restautratorių sąjungai. Tai ji padarė pirmąjį žingsnį forumo organizavime. Restaratoriai gerai išmano, kas yra istorija ir paveldas, ir kokia to vertė, todėl neabejodami ėmėsi pirmųjų žingsnių, siekiant prabilti šia tema.
- Dar, man ramybės neduoda pareiga. Negalima palikti nuostatos, kad Vilniaus klausimas baigtas. Jis bus baigtas, kai bus nuodugniai ištirtas, bus nustatyti pagrindiniai akcentai, ir jis įeis į Vilniaus gyvenimą visu savo gėriu ir nauda Lietuvai.
Aš pasakosiu tik apie kai kuriuos Vilniaus lietuvius, didžiuosius vilniečius; su kuriais esu kokiu nors būdu asmeniškai susijusi. Ne apie visus yra parašytos knygos. Ar tai reiškia, kad nei žinoti, nei kalbėti apie juos nereikia?
Mes žinome, kad Vilnius nuo amžių yra daugiatautis miestas. Ir kai tik kyla reikalas kalbėti apie Vilniaus praeitį, tuoj imamės ne savo darbo - pasakojame žydų, lenkų, gudų, totorių, ukrainiečių ir kt. tautinių mažumų buvimo čia priežastis, būdą, jų palikimą Vilniuje. Save dažniausiai pamirštame arba pateikiame paviršutiniškai.
Čia Lietuva. Lietuviams visų pirma turi rūpėti lietuviški reikalai. Susitvarkykime savo istoriją.
Juk turime visų Vilniuje gyvenančių tautinių mažumų organizacijas. Leiskim jiems patiems pasakoti savo praeitį. Kur reikia, padėkime. Jie turi jaustis vietiniais, vilniečiais, Lietuvos gyventojais, kad jie būtų Lietuvos lenkai, Lietuvos gudai, Lietuvos žydai ir t.t. Kad Lietuva būtų jų tėvynė. Dabar panašu, kad mūsiškiai lenkai visų labiausiai nori būti Lenkijos lenkais. Jie mini Lenkijos šventes, pamėgdžioja Lenkijos kultūrą. O iš kur juose Lenkijos lenkiškumas? Juk jie turi savają kultūrą, nepakartojamą, sumišusią su kitų Lietuvos tautų kultūra – tai jų turtas. Dažnai neįvertintas ir nevertinamas.
O mums reikia išsiaiškinti, kokie gi buvo tie Vilniaus lietuviai, kuo jie ypatingi, ką jie davė Lietuvai. Kuo jie skiriasi nuo Kauno ir visos Lietuvos lietuvių. Mes kalbėkime ne vien apie tai, ką blogo padarė lenkai, o apie tai, kokie buvo Vilniaus lietuviai, apie tuos dvarininkus ir dvasininkus, kurie padarė didelius darbus Lietuvai, ir priešingai, negu teigiama, nelenkino lietuvių. Tokių juk buvo nemažai.
Čia minimas Konstantinas Stašys, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto ilgalaikis pirmininkas, Vilniaus burmistras. 1 nuotr. K. Stašys buvo ne vienas. Viceburmistras buvo Leonardas Palevičius, o jo artimiausias draugas, bendražygis buvo Pranas Žižmaras.
Kaip ir dauguma nepasitraukusių į Vakarus Lietuvos šviesuolių, K. Stašys 1942 m. buvo sovietų sušaudytas.
O Pr. Žižmaro istorija gal būt yra girdėta.
Ar visi žinom, kad Lietuvos Neprikausomybės dešimtmečiui Gedimino kalno bokšte suplevėsavo tripalvė vėliava? 1928 metais! Ar žinome, kad tai padarė Pr. Žižmaras su draugais – Leonardu Palevičium ir Jonu Zabrockiu.
O po mitingo marsz na Kowno, kuriame karininkas Chom Chomskis lietuvius pavadino išsigimėlių tauta, pats nuėjo į kavinę. Pr. Žižmaras jį susirado ir iškvietė į dvikovą. Ginklą rinkosi Chom Chomskis, Pr. Žižmarui teko tik prieš pat dvikovą išmokti kautis kardu. Dvikovą laimėjo Pr. Žižmaras. Prieš karininką profesionalą!
Pr. Žižmaras tapo visos Lietuvos herojumi. 2. nuotr. Ar daug kas žino šitą istoriją, ar daug kas skaitė dukterėčios Gražinos Mareckaitės parašytą knygą „Debesų karžygis“ apie savo dėdę? Ar kaip nors plačiau paminimas Lietuvos herojus Pr. Žižmaras?
1939 m. Vilnių grąžinus Lietuvai, Pr. Žižmaras buvo paskirtas Vilniaus Sporto apygardos pirmininku. Ar žinome, kur pasibaigė šio lietuvio, žymaus sportininko, jaunimo telkėjo, Vilniaus lietuvių skautų organizacijos įkūrėjo gyvenimas? 1941 ar 1944 m. Komijos lagerio šulinyje! 3. nuotr.
Artimiausias jo draugas – Leonardas Palevičius 4. nuotr. – iš dvarininkų Graužinių lizdo. Jo šeima - pavyzdinė Lietuvos šeima. Tėvas vietinis lenkas, Vilniaus daržininkas Julijonas Palevičius (jis aprūpindavo vilniečius daržovėmis, jo daržai užėmė plotą nuo dabartinės Daugėliškio g. iki Siemens arenos). Jis atėjės pas savo mylimosios Domicelės Graužinytės tėvą Kazimierą Graužinį prašyti dukters rankos, sulaukė tokio atsakymo:“Jei jūsų vaikai bus auklėjami lietuviškoj dvasioj, sutinku.“
Graužinių dvare užaugo našlaičiais likę Martyniškių dvaro gyventojų Juknevičių du vaikai. Sūnus Antanas Juknevičius užaugo globėjų Graužinių šeimoje, tapo Vilniaus lietuvių žymiausiu advokatu.
Domicelė Graužinytė Palevičienė buvo knygnešė, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėja. Graužinių dvaruose spaudos draudimo metais slaptai plito Prūsijoje leidžiami lietuviški laikraščiai ir kiti spaudiniai.
1920-aisiais D. Palevičienė vadovavo vilniečių lietuvių moterų sudarytam Lietuvos karių belaisvių globos komitetui. Buvo įvairiausių lietuviškų organizacijjų narė. Ji buvo kalinama, tremiama.
Palevičių sūnus Leonardas Palevičius, agronomas, sportininkas, Lietuvos tautinės olimpiados dalyvis-motociklininkas, nuotr. 5, 1939-1940 m. Vilniaus viceburmistras. Jo kelias baigėsi sovietų įkurtame Macikų konclagery.
Palevičių duktė Elvyra Palevičiūtė Čibirienė, mano dėdienė buvo pianistė-virtuozė.
Čia mano mylimiausia citata apie tai, kas gi buvo senieji vilniečiai? Ją parašė Mykolas Biržiška 1920 m., tada buvęs Pirmosios Vilniaus vyrų gimnazijos (vėliau Vytauto Didžiojo gimnazijos) direktorius, pirmasis Lietuvos švietimo ministras. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, lietuviai masiškai traukėsi į Lietuvą.
“Ypačiai daro tie, kurie neperseniai tėra Vilniuje, nėra su Vilniumi proto bei jausmo ryšiais susirišę. Kas kita mūsų seni vilniečiai su gerbiamiausiuoju Lietuvių mokslo draugijos rinkinių dabotoju dr. Jonu Basanavičiumi priešakyje, kuris nebėgo iš Vilniaus nuo jokios, kad ir sunkiausios okupacijos. Jo pavyzdys turėtų nevieną jaunesnįjį sudrausti ir bėgti pakilusį sulaikyti.“
“Lietuva tolei bus gyva, kolei ji eis Vilniaus keliu. Vilniaus išsižadėjusi, niekam ji nebus reikalinga – nei mums, nei pasauliui ir bus kaimynų išdraskyta ir praryta. Kiekvieną, kuris išsižada Vilniaus, išmesčiau iš lietuvių tautos, kaip numirėlį.“
Vilniaus klausimas 1918-1922 Liudininko akimis
Nemanau, kad tik nuo tų 1920 metų Vilniaus lietuviai imti vadinti senaisiais vilniečiais. Bet šitas yra mano surastas ankstyviausias jų apibudinimas. O jie save taip vadino visada. Vilniaus buvimas Lenkijos sudėty suvienijo Vilniaus lietuvius visam gyvenimui. Iki mirties.
Vilnietis, kultūros veikėjas, Nacionalinio muziejaus įkūrėjas Vincas Žilėnas rašė:“... Jokie kiti motyvai, jokie šūkiai taip nejaudina lietuvio sielos, nesutraukia didžiųjų minių kaip religiniai… todėl dvasiškija turėjo ir teturi didžiausios liaudžiai įtakos”.
Didysis Vilniaus autoritetas 1 nuotr, kun. Pranas Bieliauskas (visi vargai ir bėdos vedė pas jį, ir visi atėję sulaukdavo paramos), Vilniaus katedros vikaras, vėliau Aušros vartų koplyčios klebonas, jis - Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vienas steigėjų (Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje siautė BADAS), Lietuvių mokslo draugijos narys, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys - visur jis dalyvavo, buvo lenkų valdžios suimtas, kalintas, sovietų persekiotas. Apie save pasakė: „Gimiau kartu su „Aušra“ (V nr. 1883). Jis surinko liaudies dainų rinkinį „Varguolių dainos“ (Agnė Sabulytė), o pats turėjo puikų bosą, jo giedojimo rinkosi klausytis minios. Tai Jis savo „Dienorašty:1920-1957“ 1921.VIII.12. parašė:
“ O, Vilniau, kiek dėl tavęs naktų nemiegota, kiek ašarų išlieta, kiek jaunų vyrų gyvybę dėl tavęs padėjo! Į tave mūsų akys pražiūrėtos, rankos ištiestos su malda širdy. Kas skausmo širdies neturėjo dėl kovų už Vilnių, tas menkas lietuvis!”
Kun. Pranas Bieliauskas visą gyvenimą rašė dienoraštį. Tai - Vilniaus dienoraštis. Tik ir jo jau nerasi knygynuose. Toks žmogus – ir jokio ženklo Vilniuje!
Lietuviams gyventi Vilniuje reiškė aukoti savo gyvenimo laiką, aukoti šeimos gerovę. Ir šitie žmonės pamirštami, nes Vilniaus klausimas ”išsemtas”?!
Kodėl Vilniaus svečiams, o gal ir vilniečiams Šv. Kristoforo skulptūra Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje pristatoma, tik kaip Vilniaus simbolis? Kodėl simbolis stovi bažnyčios šventoriuje, o ne rotušės aikštėje? Kodėl nepapasakojama tikroji jos atsiradimo istorija? 5. nuotr.
Kunigą Kristupą Čibirą mano tėvas vadino dėde; jis buvo mano dieduko pusbrolis, visos giminės autoritetas, visų giminės vaikų, siekusių mokslo Vilniuje, globėjas. Buvo išsilavinęs žmogus, baigęs ne tik Vilniaus kunigų seminariją, bet ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Buvo vienas aktyviausių lietuviškame judėjime, buvo Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionas, dėstė liturgiją, logiką, psichologiją, dogmatiką, bažnyčios ir visuotinę istorijas, lotynų kalbą. Be to, jis buvo Labdarybės, Šv.Kazimiero jaunimo draugijų vicepirmininkas, mokytojų seminarijos direktorius, Blaivybės draugijos pirmininkas. Jis parengė vadovėlius „Doros objektyvumas“, „Dogmatika“, „Liturgika“. Rodos, ar gali vienas žmogus tiek? 7. nuotr., 8. nuotr.
Mano dėdė gydytojas VU prof. Povilas Čibiras, jo titulus vardinu todėl, kad jis buvo Vilniaus lietuvis. Jis prisimena Kristupo Čibiro pamokslą: “Kaip negali būti sausas vanduo ir medinė geležis, taip negalima sutaikyti krikščionybės su komunizmu. Vilkas keičia šerstį, bet ne prigimtį”.
Kristupas Čibiras rašė: „Pirmiausia giliai įsisąmoninkim savo tautystės pajautimą. Nieko nėra šlykštesnio, kaip šiaudasielis žmogelis, neturįs savyje tvirto pagrindo, pamynęs tėvų kalbą, papročius, išsižadėjęs to visko ir nuėjęs svetimais šunkeliais... Sustiprinkime kiekvieną abejojantįjį. Duokime jam dalį savęs. Kiekviena pėda, kiekvienas žingsnis ar darbas turi vyriškumu spindėti. Drąsa ir ryžtingumas - mūsų artimieji draugai. O visiškas apsisprendimas – mūsų palydovas.“
Kunigas Kristupas Čibiras buvo ilgalaikis Šv. Mikalojaus, vienintėlės lietuviškos bažnyčios Vilniuje klebonas. Čia klebonijoje vyko didieji lietuviški darbai, ši bažnyčia tapo Vilniaus lietuvių dvasinio atgimimo centru. Kristupas Čibiras buvo Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto vicepirmininkas, „Ryto“ švietimo draugijos pirmininkas, redagavo spaudos leidinius, rašė straipsnius. Kadangi buvo persekiojamas, tai pasirašydavo Matutos ar Radeikos slapyvardžiu (jo gimtas kaimas Radeikiškės Švenčionių krašte).
„Tikras mūsų Valančius“, – rašo Povilas Čibiras. 9. nuotr.
1942 metai. P. Čibiras prisimena: “ Buvo pavakarys, gal užeiti, pasiguosti pas kleboną Krištupą ir pasiteirauti, ar pagrįsti plintantys gandai, kad jis greitai būsiąs paskirtas vyskupu. To labai reikalavo lietuvių visuomenė. Kol tai tik gandai, Krištupas nesigirs. Vėliau sužinojau iš dvasiškių, kad jis tikrai tuo reikalu buvo priimtas Vatikane. Likimas mane sulaikė ir aš nuskubėjau namo.
Tik staiga ėmė kaukti oro pavojaus sirenos ir greit pasigirdo bombų sprogimai. Netikėtas sovietinių lėktuvų antskrydis. Po pusvalandžio šv. Jokūbo ligoninė pakvietė mane, greitoji pagalba atvežė daug nukentėjusių žydų – geto kvartalų gyventojų, tarp jų iš šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijos griuvėsių ištraukti vyskupas M. Reinys ir mūsų gimnazijos kapelionas kun. V. Taškūnas – abu ištikti šoko, bet greitai atsigavo. O klebono Krištupo dar ieškojo griuvėsiuose. Tik vėlai naktį atvežė jį negyvą tiesiog į lavoninę. O, Viešpatie, jis uždusęs, ir dar dvi moterys negyvos!”
O Šv. Kritoforo skulptūra Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje skirta bendravardžio kun. Kristupo Čibiro atminimui. Ją sukūrė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Tada 1959 metais buvo neįmanoma kunigo pagerbimui pastatyti tokį paminklą. Antanas Kmieliauskas nukentėjo, už tai nebuvo priimtas į Dailininkų sąjungą, negaudavo užsakymų. Šv. Kritoforas tai paminklas Vilniui ir Vilniaus lietuviui kunigui Kristupui Čibirui.
Tokie eiliniai Vilniaus letuviai buvo mano Tėvai. Abu Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai, klasiokai. Tai – visų svarbiausia. Čia mokslo siekė patys vaikai, o ne jų beraščiai tėvai. Čia mokytjais buvo patys šviesiausi Lietuvos, paskui Vilniaus žmonės, vėliau tapę Nepriklausomybės akto signatarais, profesoriais, mokslininkais.
Mano Tėvas Mykolas Čibiras, baigęs Krokuvos Jogailos universitetą, gavo diplomą - inżynier rolnictwa – žemės ūkio inžinierius, gyvulininkytės ir augalininkystės specialistas. Tada Vilniuje lietuvių nepriimdavo į valdišką darbą, tai kokį gi darbą jis galėjo dirbti? Žinoma, jo žinių deka suklestėjo jo tėvo ūkis Švenčionių krašte. O jis dirbo laikraščio redaktoriumi, buvo Lietuvių ūkio draugijos pirmininkas, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narys. Sovietmečiu jis buvo vietinis tremtinys. Jam buvo atimta teisė dirbti Vilniuje. Palikęs šeimą, išvyko dirbti į sovchozą Paberžėje. 10, 11. nuotr.
Jis parašė:
„Mano gyvenimas buvo, rodos, labai paprastas: nepasižymëjo turtinga visuomenine veikla ar kokiais nors kitais laimëjimais. Priešingai, buvo sunkus, visą laiką trukdomas, jaukiamas karų ir okupacijų. Neperdedant, galima pasakyti, tai buvo tikra kova už egzistenciją ir lietuvybę.
Mykolas Čibiras, Marija Čibirienė
“Lyg sietu atsijota…”
Vilnius, 2007
Mano Mama Marija Šimanskaitė užaugusi Šv. Mikalojaus vaikų prieglaudoje 12, 13 nuotr. neturėjo jokios paramos. Nors mokėsi neblogai, kartą direktorius M. Šikšnys jos paklausė: “Ko tu, Šimanskaite, sėdi gimnazijoje? Gi neturėsi, iš ko mokytis universitete. Eik dirbti.” Tai ji iš paskutinės gimnazijos klasės staigiai persivedė į Lietuvių mokytojų seminariją. Tapo mokytoja. Ji turėjo šį pašaukimą. Greitai baigusi mokslus, iškeliavo dirbti į kaimus. 14. nuotr.
Lenkiškoji mokyklų kuratorija gaudavo kamų gyventojų prašymus turėti lietuvišką pradžios mokyklą. Žinoma, ne visada tokie prašymai buvo tenkinami, kartais vietoj mokyklos leisdavo steigti lietuvišką skaityklą. Kas gi skaitys, jei žmonės neraštngi? Tada mokymas vykdavo slapta. Tai buvo pavojinga, nes grėsė kalėjimas.
Tais laikais kalėjimas buvo labai lengvai pasiekiamas. Kartais tėvai, leidę vaikus į lietuvišką mokyklą, turėdavo mokėti piniginę baudą arba sėsti į kalėjimą. O kur kaimietis paims pinigų? Būdavo būtina įrodyti, kad vaikas yra lietuvis. Kaip tai suprasti kaimiečiui lietuviui, ir kaip tai įrodyti? Žodžių nepakakdavo. 15. nuotr.
Moktytojas irgi neapsigyvendavo savo gauto paskyrimo kaime. Gerai, jei išbūdavo metus. Dažnai, atėjęs policininkas pareikšdavo, kad jo mokyla pvz. neatitinka higienos reikalavimų, todel ji turi būti uždaryta. Visos kaimo mokyklos buvo panašios: gyvenamame name, tualetas – lauke. Bet, kai “reikėdavo”, visada rasdavo priežatį prikibti. 16, 17, 18 nuotr.
Taip mano Teta, Mamos sesuo du mėnesius išbuvo kalęjime, nes pagal lenkų administracijos nurodymą neuždarė mokyklos, likus porai mėnesių iki mokslo metų pabaigos.
O kitais metais jaunasis mokytojas gaudavo paskyrimą į kitą kaimą, vėl dažnai iš naujo steigdavo mokyklą: apeidavo savąjį ir gretimus kaimus, surašydavo vaikus, surašydavo jaunimą, suorganizuodavo suolus, knygas rašymo priemones. Įdomu tai, kad kiekvienas kaimietis suolą pagamindavo savo vaikui, tai jie visi buvo skirtingi, knygas mokytoja pati atveždavo iš Vilniaus. Žinoma, kaimiečiai padėdavo. Buvo labai skurdžių šeimų – mokytoja jų vaikams dovanodavo vadovėlius iš savo algos. Jaunimą mokydavo vakarais. Mokytojai statydavo vaidinimus.
Labai įdomiai lietuviškos mokyklos kūrimo darbus aprašo mano Mama ir mokytoja Pranė Anusevičiūtė Makariūnienė. Jos abi - iš Šv. Mikalojaus prieglaudos.
Pabandyk sukurti šeimą, kai kiekvienais metais dirbi kitur. P. Makariūnienė pabandė. Jos vyras irgi mokytojas. 19. nuotr. Tačiau paskyrimus jie gaudavo skirtinguose kaimuose.
Aš ne istorikė, bet Vilniaus lietuvių tema man labai rūpi. Negaliu patikėti, kad mano tėvų ir jų amžininkų – idealistų karta bus nurašyta užmarščiai.
Ar praktiškas, siekiantis karjeros žmogus tais laikais būtų likęs Vilniuj? Juk jo laukė laisvas Kaunas, perspektyvos, gerovė.
Tik idealistai galėjo ryžtis darbui Vilniuje.
Mes mokome jaunimą, norime sužinoti jo idealus, kokie jie bus. Idealai visada žavi. Dažnai nusiviliame, nes jaunimas nori pinigų ir laisvės. Ir nemoka tų pinigų
panaudoti, ir nemoka elgtis su savo laisve.
O turim puikų pavyzdį – Vilniaus lietuvius. Bet nekalbam apie juos…
Apie Vilniaus lietuvius kalbėkime garsiai ir su pagarba.