KATALOGO „ATGIMUSIOS SPALVOS“ PRISTATYMAS

Išleistas pirmasis sienų tapybos restauratorės darbų katalogas Lietuvoje

Vilnius 2021-01-21

2021 m. sausio 21 d.  išleistas architektės-restauratorės Neringos Šarkauskaitė-Šimkuvienės darbų katalogas „Atgimusios spalvos“. Tai pirmoji knyga Lietuvoje ir lietuvių kalba, reprezentuojanti vieno architektūros dekoro ir polichromijos architekto-restauratoriaus darbus. Kataloge pristatoma veikla apima ilgą laikotarpį nuo vėlyvojo sovietmečio iki šių dienų (1985–2020 m.)  ir supažindina ne tik su skirtingo tipo pastatų sienų tapyba ir dekoru Lietuvoje, bet ir parodo restauratorių-architektų veiklos raidą per pastaruosius 35 metus. Katalogo leidėja – UAB „Ornamentus“, sudarytojai Vilius Šimkus ir Titas Krutulys, dizaineris Liudas Parulskis, spausdino „Petro ofsetas“, leidybą rėmė Lietuvos Kultūros taryba.

Nors sienų tapybos restauravimas ir konservavimas siekia XVI-XVII a., ilgą laiką ši veikla buvo atliekama taip, kad nebūdavo skirtumo tarp restauruoto ir naujai sukurto objekto. Tik nuo 1931 m., paskelbus Atėnų chartiją, apibrėžus paveldosaugos principus, prasidėjo tarptautinis judėjimas atnešęs į pasaulį šiuolaikinį restauravimo ir konservavimo supratimą ir aiškiai apibrėžęs šio darbo principus. Lietuvoje ši veikla pradėta dar tarpukario laikotarpiu, tačiau tarptautinius standartus bent iš dalies atitinkančią darbo kokybę po truputį pavyko pasiekti tik nuo  7–8 dešimtmečių, kai pradėti vykdyti svarbūs Lietuvos sienų tapybos apsaugos ir tvarkybos darbai. 1967 m. priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, reglamentavęs kultūros paminklų būklės priežiūrą, 1969 m. įsteigtas Paminklų konservavimo institutas Vilniuje su skyriais Kaune ir Klaipėdoje, 1973 m. patvirtintas Kultūros paminklų sąrašas. Po 1990-ųjų sienų tapybos restauravimo tradicija nenutrūko, pradėjo formuotis glaudesni ryšiai su Vakarų Europos (ypač Italijos) restauratoriais, tapo pasiekiamos brangesnės ir kokybiškesnės medžiagos ir technologijos. 1994 m. Vilnių įtraukus į UNESCO paveldo sąrašą ir 2005 m. įsteigus griežtesnį ir gerokai daugiau objektų apimantį Kultūros vertybių registrą, restauravimo apimtys išaugo, pradėti taikyti moderniausi restauravimo metodai, restauravimo kokybė pasiekė Europos valstybių standartus.

Būtent šią raidą ir tam tikrą technologijų tobulėjimą atskleidžia ir šis katalogas. Kaip pamatysite jį pavartę, N. Šarkauskaitė-Šimkuvienė dirbo visuose pagrindiniuose nekilnojamo kultūros paveldo objektų tipuose: bažnyčiose, Lietuvos dvaruose, kapinių koplyčiose, visuomeniniuose pastatuose ir gyvenamuosiuose namuose.  Dešimt kataloge pristatomų objektų buvo Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos organizuojamame Restauratorių geriausių darbų konkurse apdovanoti už geriausią metų darbą. Nors knygoje pristatoma daugybė svarbius restauratoriaus-archtitekto darbo niuansus atskleidžiančių darbų, išskirtinio dėmesio reikalauja trys geriausiai parodantys autorės profesionalumą – tai gyvenamojo namo Žygimantų g. 9, Vilniuje interjero restauravimo darbai, išsiskiriantys sudėtingais interjerų puošybos sprendimais, Vilniaus universiteto pastatų komplekso konservavimo ir restauravimo darbai, atrasta sienų tapyba universiteto Centrinių rūmų, Istorijos ir Filologijos fakultetų interjeruose, atkurti svarbiausi autentiški universiteto pastatų fasadai. Šie darbai, trukę net 9 metus, unikalūs atrastos autentiškos sienų tapybos įvairove ir gausa. Restauruojant senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios gotikinę sienų tapybą restauratorei pavyko atkurti XVI a. sienų tapybos fragmentus.

Šis katalogas skirtas ne tik profesionaliems restauratoriams ar šią temą tyrinėjantiems akademikams, bet ir senesnių namų ar butų, kuriuose yra autentiškos sienų tapybos, savininkams ir gyventojams, taip pat visiems besidomintiems sienų tapybos įvairove Lietuvoje ir sienų tapybos restauratorių darbu. Tikimės , kad katalogas ne tik paskatins visuomenės susidomėjimą delikačiu ir daug profesionalumo reikalaujančiu restauratorių darbu, bet ir reikšmingai papildys gana skurdžią Lietuvos sienų tapybai skirtą biblioteką.

Pabaigai pateikiame interviu fragmentą (visas interviu įdėtas kataloge), Neringą Šarkauskaitę-Šimkuvienę kalbina menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė. 

Restauravimo praktika iš esmės dialogiška, ji tarytum užklausia ir pratęsia paminklo gyvavimą, saugo, fiksuoja ir atveria dabarčiai jo buvimą. Tai tarsi pokalbis su paminklu, jo sumanytojais, statytojais ir dailininkais dekoratoriais, jame gyvenusiais žmonėmis, pokalbis be žodžių, per kūnus, formas, spalvas, jų pėdsakus, kiekvienąsyk nenuspėjamas... Tarytum imituodama šį restauravimo praktikoje glūdintį pokalbio principą, Neringos Šarkauskaitės-Šimkuvienės darbų kataloge nusprendžiau pateikti interviu su pačia architekte-restauratore ***

Tojana Račiūnaitė (toliau – T. R.) Architekto restauratoriaus darbas plačiąja prasme – tai paminklo tyrimas, fiksavimas, konservavimas, sulaikymas jo nyksmo, bet kartu – dekoro likučių ar pėdsakų atpažinimas, suvokimas meninio sumanymo visumos, kompozicinės struktūros, meninio koncepto. Kitaip sakant, restauratoriaus darbas – tai pusiau mokslas, pusiau menas, bet pirmiausia – kito kūrybos supratimas. O kuo Jūs save laikote – ar mokslininke tyrėja, ar labiau menininke? 

Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė (toliau – N. Š.) Pirmiausiai esu architektė, tuo ir skiriuosi nuo daugelio kitų sienų tapybos restauratorių, nes darbus galiu atlikti nuo tyrimų iki sienų tapybos restauravimo ir istorinio pastato polichromijos atkūrimo projekto įgyvendinimo. Turiu prisipažinti, kad restauruoju ne pačią tapybą, bet tapytą ar polichromuotą architektūros objektą. Mano darbe labai svarbi architektūra, pastato konstruktyvinė logika. Baigiau Architektūros fakultetą ir iš pradžių buvau pasiryžusi projektuoti pastatus moderniai, šiuolaikiškai, bet pradėjus dirbti Paminklų restauravimo institute Polichromijos skyriuje viskas pasikeitė. Supratau, kad būtent tai yra man artima, ėmiau suvokti pastato ir jo dekoro santykį, sąveiką, jungtis. Pastatų dekoravimas visada buvo traktuojamas kaip visuma, apimanti architektūrinius elementus ir detales. Architektas-restauratorius visa tai turi aprėpti, nepaisydamas skirtingų technologijų ir kūrybos principų. Dekoravimą matau architektūros visumoje kaip neatsiejamą pastato dalį. Dekoras, jo piešinys, kompozicija – tai viena iš sudedamųjų pastato architektūrinės plastinės raiškos dalių, jo negalime atskirti nuo bendros architektūrinės logikos. Architektės kompetencija man labai pravertė restauruojant sienų tapybą, manau, kad ji būtina dirbant su polichromija architektūroje.

T. R. Restauratoriaus profesija lyginama su vertėjo, ji reikalauja kompetencijos, beveik tapačios kūrėjui, tačiau ją gali panaudoti tik kito autoriaus valiai atkurti. Panašiai kaip literatūros vertėjas turi mokėti taisyklingai gramatiškai ir logiškai sklandžiai perteikti turinį ir net kalbos stilių, jos gramatinę nuotaiką, tačiau nieko negali pridėti nuo savęs. Tobulas restauratoriaus darbas yra toks, kurio visiškai nesimato, kuris visiškai „nepridengia“ pirminės tapybos, tik ją sulaiko nuo irimo ir nyksmo. Tačiau daugybė objektų mus pasiekia suniokoti, ir konservavimas gali teikti tik fragmentuotą dalinį vaizdą, o polichrominė visuma, kompozicinė dekoro ar figūratyvinės scenos logika tampa neatpažįstamos. 

N. Š. Prie atsakymo į šį klausimą prieisiu kiek iš toliau. Atgavus Nepriklausomybę, viena iš pirmųjų mano kelionių buvo į Italiją, kurią organizavo Laima Pangonytė. Ji supažindino mane su Stasiu ir Daniela Lozoraičiais. Teko lankytis jų rezidencijoje. S. ir D. Lozoraičiai pasiūlė susitikti su Kaziu Lozoraičiu ir jo žmona Giovana – sienų tapybos restauratore, ji tuomet dirbo gausiai dekoruotoje Kidži viloje. Giovana supažindino su restauravimo technologija, problematika, parodė restauruojamus fragmentus. Vienoje iš patalpų luboms dekoruoti buvo pasitelkta tapyta drobė. Kaip tik tuo metu su mediniu rėmu nukelta restauruoti ji atrodė apgailėtinai apdriskusi, susilanksčiusi, aptrupėjusiu tapybiniu sluoksniu. Kitoje patalpoje tapybos restauravimas jau buvo baigtas, nuotraukose prieš restauravimą peizažo fone matėsi gilūs įrėžimai, restauravus viskas buvo taip suvesta, kad tik įgudusi akis galėtų Svarbu pajusti teisingą spalvą 12 13 pamatyti retušuotas vietas. Tai vienas iš metodų, kai pasirinktas retušas žiūrint į kūrinį nebūtinai turėtų būti atpažįstamas. Seniai diskutuojama dėl retušavimo būdų, koks sprendimas yra harmoningiausias ir tinkamiausias. Svarbu tapybos vertės klasifikacija, netekčių pobūdis, kaip ir kiek retušuoti nepakenkiant kūriniui. Yra keli dominuojantys elgesio su polichromijos netektimis būdai. Retušavimas yra labai svarbus restauravimo darbų etapas, restauratorius, viską įvertinęs, pasirenka restauravimo technologiją, medžiagas ir tinkamiausią retušavimo būdą. Lietuvoje paplitusi metodika, kai prarastos vietos atkuriamos taškuojant (puantiliu) ar štrichuojant (tratteggio), netektys retušuojamos spalviniu tonu šviesiau, palyginti su autentiška tapyba. Darbas kruopštus, reikalaujantis nepažeisti meno kūrinių ir išsaugoti jų meninę vertę, autentiškumą.

T. R. Jums tenka atsakomybė daryti sprendimus, kurie gali būti lemtingi kultūros istorijai. Ar tai neslegia? 

N. Š. Niekada nepalieku nebaigto objekto. Išsamiai išnagrinėju ikonografinę medžiagą ir esamą situaciją ir, kiek tai nuo manęs priklauso, stengiuosi sąžiningai užbaigti darbą, nors dažnai būna daug nuobodaus techninio darbo, reikalaujančio begalinės kantrybės, kruopštumo ir laiko. O kai darbas pabaigtas ir kolegos sako, kad „tai tikriausiai buvo gerai išlikę“, man yra didžiausias komplimentas.

Daugiau informacijos telefonais +370 618 12 107 ir +370 687 45 559

Leidinio sudarytojai

1_Ornamentus pranešimas 2021-01-21.docx

3_Katalogo ATGIMUSIOS SPALVOS fragmentai.pdf