Atlikdama polichromijos tyrimus Lietuvos architektūros objektuose, susiduriu su visuomenei menkai žinomais, paveldo institucijų nelabai vertinamais, bet unikaliais pastatais ir dekoru. Net kartotinis projektas gali Lietuvos kontekste sužibėti kaip išskirtinis epochos atspindys, kurį verta išsaugoti. Vienas iš tokių – Palangos kino teatras „Naglis“. Pastatytas 1959 m., niekada nebuvo rimčiau tvarkomas, renovuojamas.1 Išlaikė ne tik originalų suplanavimą ir dekorą, vestibiulyje išliko senoji grindų danga (teracas), sienų, lubų karnizai ir svarbiausias interjero akcentas – dekoratyvinis pano.

Remiantis ikonografine medžiaga ir atlikus interjero polichromijos tyrimus, pavyko rasti ir nustatyti pirmąjį dekoravimo sluoksnį: sgrafito technika atliktą pano, kuriame vaizduojamos Neringos ir Naglio figūros, stilizuotos bangos, kūrinio centre – slibinas, trys buriniai žvejų laiveliai ir į dangų kylančios žuvėdros. Autorius – dailininkas Jonas Jukonis.

Pirmiausia atidengiau kairiąją figūrą (Neringą). Tinko paviršius buvo suraižytas ryškiais tinklelio formos įbrėžimais, kurių įgilinimuose rasta rusvos spalvos tinko likučių. Po to aptikau stilizuotas bangas, burinius žvejų laivelius, slibiną jūros fone ir jungtis tarp šių motyvų. Paaiškėjo, kad geriausiai išlikusi Naglio figūra. Jis pavaizduotas stiprus, tvirtai stovintis ant žemės, ryžtingas. Vaizduojant stilizuotas bangas, tinkas linijomis įrėžtas užapvalintu įgilinimu, kas antros juostos paviršius nudažytas balsva spalva. Pirmame etape sienos užtinkuotos vienu sluoksniu, išskyrus sgrafito technika atliktas figūras ir burinius žvejų laivelius. Iš viso keturi perdažymai, pirmuoju etapu dekoras vietomis atnaujintas, perdažant artimomis spalvomis aliejiniais dažais. Vėliau remontuojant viršutinis sgrafito tinko sluoksnis pašalintas, užglaistytas ir uždažytas.

Šis tyrimas atveria tris pano atsiradimo kontekstus – tai kūrinio autorius ir jo veikla, kino teatrų istorija sovietmečiu, atšilimo laikotarpiu, ir pano pavaizduotas siužetas, jo pasirinkimo priežastis. Tikiuosi, tai padės geriau suprasti ir šio atradimo vertę paveldo požiūriu.  

Užmirštas dailininkas

Jonas Jukonis (1911–1988) šiandien mažai kam žinomas. Nuo 1938 m. studijavo dekoratyvinę tapybą Kauno meno mokykloje, 1947 m. dėstė Kaune, po to Vilniaus dailės institute, vėliau dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. Aliejumi nutapė daugiafigūres kompozicijas: „Darbininko Kranausko laidotuvės Kaune 1935 m.“ (1948), „16-tos Lietuviškosios divizijos kautynės dėl Klaipėdos“ (1948–1949), „Pionieriai Palangos pakrantėje“ (1950). Daug piešė pieštuku ir anglimi, apipavidalino įvairių miestų aikštes, visuomeninius pastatus.2 Tačiau mane jis labiau domina kaip pirmasis dailininkas, naudojęs sgrafito techniką pokario Lietuvoje.3 Dekoravo du visuomeninius pastatus Kaune – Žemės ūkio akademijos lubas ir fabriko „Drobė“ kavinę. Vertingiausias išlikęs darbas – Naujosios Akmenės kultūros rūmų Mažosios ir Didžiosios salių dekoras (1958). Šiandien šis socialistinio realizmo stilistikos pastatas, įtrauktas į kultūros vertybių registrą, yra vienintelis saugomas Jukonio darbas architektūros dekoro srityje.4 

Sgrafitai Lietuvos kino teatrų interjeruose visiškai užmiršti. Dailininkas 7-ojo dešimtmečio pradžioje sukūrė pano „Darbas ir poilsis“ kino teatrui „Neris“ Vilniuje, „Kultūra ir darbas“ kino teatrui „Jūra“ Tauragėje,5 pano Kupiškio kino teatrui „Taika“.6 Darbai neišlikę. „Neries“ vietoje stovi daugiaaukštis, Tauragės „Jūros“ likęs tik fasadas, Kupiškio „Taika“ seniai neveikia – nuo 2008 m. čia įsikūręs Jaunimo centras. Naujieji šeimininkai apie dekoratyvinį pano nieko nežino, tačiau yra vilties, kad kūrinys gali būti uždažytas, nes pastatas nebuvo rimčiau remontuojamas.7

Nykstantys kino teatrai

Palangos kino reatras Naglis apie 1970

Palangos kino reatras Naglis apie 1970

Lietuvoje po 1990 m. kino teatrų ėmė sparčiai mažėti. Pirmiausia jie nustodavo funkcionuoti kaip kino teatrai, vėliau, neradus tinkamos paskirties, nugriaunami. Griovimas vis dar tęsiasi. 1995 m. Lietuvoje buvo 161 kino teatras, 2000 m. liko tik 82,8 dabar jų dar mažiau. Veikiančių senųjų kino teatrų (ypač provincijoje) beveik nelikę, šiuo metu rengiamasi rekonstruoti Palangos „Naglį“ ir Klaipėdos „Vaidilą“.9 

Mano tirtas 400 vietų Palangos kino teatras „Naglis“ priskirtinas ankstyvajam sovietiniam modernizmui. Tai plačiaformatis kino teatras, o tokius diegti SSRS pradėta 1959 m.,10 taigi „Naglis“ – itin modernus to laikmečio kino teatras. Jo projektas yra tipinis (Nr. 2-06-30.11), lakoniškas, statybinės medžiagos kuklios, žiūrovų salėje paliktos atviros net betoninės lubų konstrukcijos. Taip suprojektuotų kino teatrų buvo Vilniuje, Tauragėje, Kuršėnuose, Mažeikiuose ir kitur. 

Sovietų Sąjungoje pokariu kino teatrų raida buvo iš esmės kitokia negu Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir kitur nuo 5-ojo iki 8-ojo dešimtmečio kino teatrų smarkiai sumažėjo, kiną išstūmė televizija,12 o SSRS 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius galima laikyti kino teatrų gausėjimo ir modernėjimo epocha. Po karo kino salės buvo įrengiamos dideliuose gyvenamuosiuose namuose, todėl iki 6-ojo dešimtmečio vidurio kino teatrų lygis su retomis išimtimis (prie tokių priskirtina Vilniaus „Pergalė“) buvo gerokai prastesnis negu tarpukariu. 1955–1956 m. pasukus industrinės statybos link, visuose didesniuose miesteliuose, miestų rajonuose pradėta taikyti tipinius projektus.13 Kino teatrų statybos bumas pasiektas 7-ojo dešimtmečio viduryje, kai paplito platūs ekranai ir talpios žiūrovų salės.14 300–600 vietų salėse buvo įranga, skirta demonstruoti plačiaekraniams filmams, o 800–4000 vietų salėse – plačiaformačiams.15 Tik 8-ojo dešimtmečio pradžioje kino teatrų plėtra sulėtėjo, nes ir SSRS įsigalėjo televizija. 

„Naglis“ – tipinis atšilimo epochos viešasis pastatas, priskirtinas pirmajai pokarinei plėtros bangai (1955–1963).16 Jo modernumą nulėmė po 1956 m. Sovietų Sąjungos architektūroje įsigalėjęs racionalumas, išraiškos santūrumas, pragmatiškas požiūris į erdves ir dekorą.  

Legenda

Jonas Jukonis. Dekoratyvinis pano Neringa ir Naglis vestibiulyje

Jonas Jukonis. Dekoratyvinis pano Neringa ir Naglis vestibiulyje

Kitas specifinis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių bruožas – visuomeninės paskirties pastatuose imta propaguoti mitologinius siužetus. Dekoratyvinis pano „Naglio“ vestibiulyje pasakoja apie milžinus Neringą ir Naglį. Motyvų, susijusių su šia legenda, esama ir tais pačiais 1959 m. atidarytoje Vilniaus kavinėje „Neringa“, kiek vėlesniame Kauno „Neringos“ kino teatre. Žinoma, šis mitas labiausiai plito Kuršių nerijoje. Kaip tik tuo metu, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, regioną ir pradėta vadinti Kuršių Neringa, o pagal pirminį kurorto projektą viena iš būsimų keturių gyvenviečių turėjo vadintis Naglio vardu. Patį mitą išpopuliarino Domicelė Tarabildienė, 1949 m. išleidusi iliustruotą pasaką „Neringa ir Naglis“, vėliau jį įtvirtino Mykolas Sluckis (1958) ir Eduardas Mieželaitis (1961).17 

Žinomi mažiausiai penki Neringos mito variantai. Visur pasakojama apie kuršių žemių milžinę Neringą, kuri supylė Kuršių neriją ir susirado jaunikį milžiną. Neringa yra teigiamas personažas – padeda žmonėms, apsaugo nuo pavojų. Žinomas ir pasakojimas apie jos jaunikį Naglį, kuris nugalėjo slibiną. Pagal legendą milžinas kilęs iš Palangos, ten, kur pora susituokė, atsirado Naglio kalnas.18 

Ne ką mažiau už Neringos mitą paplitusi Maironio išpopuliarinta legenda „Jūratė ir Kastytis“, taip pat susijusi su jūra, atšilimo laikotarpiu naudota ypač dažnai. Salomėja Nėris atnaujino pasaką „Eglė žalčių karalienė“, o Vinco Krėvės padavimo „Vaiva, Perkūnas ir Straublys“ motyvais Vytautas Klova sukūrė operą „Vaiva“ (1957). Šių mitologinių personažų vardais pavadinta nemažai poilsio namų, valgyklų, kavinių, restoranų didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose. Palangoje 1961 m. pastatyta Nijolės Gaigalaitės skulptūra „Jūratė ir Kastytis“. Kretingoje 1965 m. atidarytas 600 vietų kino teatras gavo „Žilvino“ vardą.19

Tokią atšilimo laikais paplitusią strategiją visuomeniniams objektams suteikti skambius vardus iš lietuvių mitologijos, pasakų ar legendų galima iš dalies paaiškinti sovietų valdžios kova su katalikybe – greta aršios ateizacijos politikos leista skleisti neutralius pagonybės laikų siužetus. Įsišakniję vaizdiniai ir pasakojimai buvo aktualizuojami kaip akivaizdžiai išgalvoti, tačiau atrodė labai ptrauklūs, teikė tautinio išskirtinumo pojūtį, kūrė savitos, prarastos baltiškosios tapatybės mitą.

Paveldas 

Jonas Jukonis. Kino teatras Neris. Pano Darbas ir poilsis projektas

Jonas Jukonis. Kino teatras Neris. Pano Darbas ir poilsis projektas

Sovietų Sąjungos ir viso Rytų bloko šalių valdžia, skirtingai negu Vakarų politinė sistema, labai pasitikėjo architektūros vaidmeniu, transformuojant visuomenę, daug tikėjosi iš šios srities ekspertų.20 Pati architektūra, ypač postalininė, turėjo spręsti ne vien iliustratyvios propagandos uždavinius, ji laikyta reikšmingu keliu į komunizmą: „Nors architektūra išliko nepaprastai svarbi siekiant socialistinės valstybės politinių tikslų, architektūros vaidmens pobūdis ir reikšmė laikui bėgant keitėsi. 1950-aisiais architektūra pirmiausia buvo politinės propagandos priemonė, 1960-aisiais ji paskelbta socialinės reformos įrankiu.“21

1955 m. lapkričio 4 d. paskelbtą SSKP ir SSRS MT nutarimą „Dėl nesaikingumų statyboje ir architektūroje pašalinimo“ kai kurie tyrėjai laiko sovietinio modernizmo gimimo diena,22 kiti permainas sieja su 1956 m. įvykusiu SSKP XX suvažiavimu, nuvainikavusiu Staliną ir jo laikų architektūrą. Išties kalbant apie atšilimo ir vėlyvojo sovietmečio architektūrą, nederėtų pamiršti, kad tai buvo tarptautinis stilius, turėjęs daug bendro su tuometine Vakarų architektūra, tačiau tik Rytų bloke planinė ekonomika užtikrino, kad funkcionalizmas ir sovietinis modernizmas pasiektų tokį platų mastą. 

Vėlyvojo sovietmečio daugiabučių gausa miestų miegamuosiuose rajonuose neleidžia adekvačiai įvertinti originalių visuomeninių socialistinio modernizmo stilistikos pastatų, kurie vis sparčiau naikinami, dažnai argumentuojant ir politiniais motyvais. Į kultūros paveldo registrą įtraukiama labai nedaug tokių pastatų.  

Yra manančių, kad sovietmečiu pastatyti kino teatrai šiandien nebereikalingi – jie nepritraukia lankytojų, o kitoms reikmėms yra sunkiai pritaikomi, todėl griaunami. Tačiau toks požiūris pragmatiškas tik iš pirmo žvilgsnio. Išsaugotas pastatas, jo aplinka ir dekoras ateityje duotų kur kas daugiau grąžos nei dar vienas sumodernintas ir paaukštintas beveidis statinys. Kaip čia neprisiminti 1939 m. Mstislavo Dobužinskio teksto apie restauravimą: „Kuris pastato amžius, kuris periodas, kuri epocha vertingiausia? Klausimas kiekvienu atskiru atveju sprendžiamas kitoniškai. Žiūrint į restauracijos klausimą iš moksliškai archeologinio taško, visuomet teikiama principinė pirmenybė pačiam seniausiam prieš naujesnius, bet taip manyti ne visuomet yra teisinga [...] rekonstrukcija – dalykas labai subtilus ir atsakingas, ir tai, kas mūsų dienų archeologui gali pasirodyti visiškai teisinga bei moksliškai neginčytina – tas pats dalykas būsimųjų kartų akyse, esant kitokioms pažiūroms bei kitokiam mokslo lygiui, – galbūt pasirodys klaidingas ir netikras. Tad tenka vadovautis tam tikru atsargumu.“23 

Kaip tik tokio atsargumo Lietuvoje trūksta. Daug visuomeninių pastatų nugriauta arba rekonstruota, neatlikus jokių tyrimų, nenustačius vertingųjų savybių, kokia to objekto istorinė, kultūrinė ar meninė reikšmė. Būtina tyrinėti visų istorinių epochų architektūrinį paveldą, atliekant tiek architektūrinius, tiek išsamius interjero ir fasado polichromijos tyrimus. Suprantu, kad pastatų savininkai turi kitų interesų, jų turi ir statybų kompanijos, tačiau negaliu suvokti, kodėl tokiam naikinimui pritaria valdininkai, išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus. 

Sienų dekoro grafinė retrospekcija

Jonas Jukonis. Kino teatras Neris. Pano Darbas ir poilsis projektas

Šiuo metu Lietuvos kinas, kuriam priklauso „Naglio“ kino teatras, ketina vykdyti rekonstrukciją. Mano kaip architektės-restauratorės rekomendacija būtų išsaugoti ne tik dekoratyvinį pano, bet ir pastato tūrį, fasadą, išlikusias interjero detales. Nors tai tipinis projektas, tačiau nenugriautų, nesudarkytų, pirminę savo funkciją atliekančių tokių kino teatrų Lietuvoje nebeliko. Dailininkas Jukonis nėra išskirtinė figūra architektūros dekoro srityje, tačiau prisimintinas kaip atšilimo laikų menininkas, pirmasis pokariu pradėjęs naudoti sgrafito techniką. 



* Autorė yra architektė restauratorė, dailės nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertė, aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorė, Restauravimo tarybos narė

1 Aurelija Karaliūtė. Užmiršta pramoga Palangoje: anksčiau į šią vietą traukdavo net iš kitų miestų. Delfi. 2018-08-22 (internete: https://www.delfi.lt/multimedija/saldi-kuryba/uzmirsta-pramoga-palangoje-anksciau-i-sia-vieta-traukdavo-net-is-kitu-miestu.d?id=78727603&fbclid=IwAR0_2V16eVcZHHo4mFnvMk4DrzuQIzENmKu78HatqU3632p3S2cWkCTSqWQ).

2 Lietuvos dailininkų žodynas t. 4: 1945–1990. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 2016. 

3 Algimantas Mačiulis. Dailė architektūroje. Vilnius: VDA leidykla. 2003, p. 100. 

4 Naujosios Akmenės kultūros rūmai (Išlikęs, k.k.v.r. 28188). Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (internete: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/924).

5 LLMA f474 a1 b364.

6 LLMA f474 a1 b364, P24.

7 Iš 2020-08-03 pokalbio su Edita Vaitiekūnaite, Kupiškio jaunimo centro direktore. Kupiškio jaunimo centro 2018–2020 metų strateginis planas. Lietuvos Respublikos Seimas (internete: https://e-seimas.lrs.lt/rs/lasupplement/TAP/593a33a03beb11e884a38848fe3ec9e2/5996f9b43beb11e884a38848fe3ec9e2/format/ISO_PDF/).

8 Kino filmų gamyba merdi, kino teatrai – klesti. Delfi. 2001-06-05 (internete: https://www.delfi.lt/archive/kino-filmu-gamyba-merdi-kino-teatrai-klesti.d?id=344201).

9 Rekonstruotame „Vaidilos“ pastate – ir kino teatras, ir muziejus. Atviraklaipeda.lt, 2020-08-13 (internete:  https://www.atviraklaipeda.lt/2020/08/13/rekonstruotame-vaidilos-pastate-ir-kino-teatras-ir-muziejus).

10 Vaidas Petrulis. Kino teatro pastatas sovietinėje Lietuvoje. Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos. Tekstai. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus. 2015, p. 18. 

11 Типовые кинотеатры советского модернизма. HSE Art And Design School. 2017, p. 12–13. (internete: https://en.calameo.com/read/005425639a0bc64051072?fbclid=IwAR1F8rS4w7WyqrBOHu5R5Domg3ni5mxghey-8RGzmRxmeRjE-kp11jHI-Rk).

12 Philip McCosker. A brief history of cinema exhibition in the UK. mediasalles.it, 2010-04-14, (internete: http://www.mediasalles.it/crl_cosker.htm). 

13 Гнедовский Ю., Савченко А. Кинотеатры (основы проектирования). Издательство литературы по строительству. Москва. 1968, 240 с. (7).

14 Ten pat, 240 с. (8). 

15 Кинотеатры. Обзор, сост.: Гнедовский Ю., 1975, Москва, 55 с. (9)

16 Гнедовский Ю., Савченко А. Кинотеатры (основы проектирования), 240 с. (11). 

17 Neringa. Architektūros gidas. Vilnius: Lapas. 2020, p. 94–101. 

18 „Legenda apie Neringą (2 variantas)“, in: kopos.lt, 2012-12-08, (internete: http://www.kopos.lt/pasakos/pasaka12.php). 

19 Romualdas Keniušis. Kino teatrų svarba anų dienų Kretingos gyvenime: per metus sulaukdavo daugiau nei pusės milijono žiūrovų. Delfi. 2020-01-04 (internete: https://www.delfi.lt/miestai/klaipeda/kino-teatru-svarba-anu-dienu-kretingos-gyvenime-per-metus-sulaukdavo-daugiau-nei-puses-milijono-ziurovu.d?id=83179067). 

20 Martin Kohlrausch, Katrin Steffen, Stefan Wiederkehr. Expert Cultures in Central Eastern Europe, fibre Verlag, Osnabrück, 2010, p. 272. 

21 Marija Drėmaitė. Kultūrinė rezistencija ar maištaujantis oportunizmas? Tylusis modernizmas kaip Lietuvos architektų 1955–1990 m. laikotarpio atsiminimų strategija. Acta Academiae Artium Vilnensis / 95. Ar buvo tylusis modernizmas Lietuvoje? Vilnius: VDA leidykla. 2019, p. 104.

22 Marija Drėmaitė. Vaduojantis iš stalinizmo. Pereinamasis etapas (1955–1958). In: Modernaus meno centras (internete: http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19551959-modernizmo-startas/vaduojantis-is-stalinizmo-pereinamasis-etapas-19551958/78188).  

23 Mstislavas Dobužinskis. Vilniaus senovė. Gedimino kalnas. Naujoji Romuva, 1939, Nr. 16 , p. 346–347. 





Palangos kino teatras „Naglis“ apie 1970 m. Nuotrauka iš autorės archyvo

Jonas JUKONIS. Dekoratyvinis pano „Neringa ir Naglis“ Palangos kino teatro vestibiulyje, LLMA F.474 Ap.1 B.364 L.1

Neringa ŠARKAUSKAITĖ-ŠIMKUVIENĖ. Sienų dekoro grafinė retrospekcija. Naglio figūra

Jonas JUKONIS. Dekoratyvinio pano „Darbas ir poilsis“ projektas, apie 1960 m. LLMA F.146 Ap.1 B.89, L.31