Žinau, kad nieko nežinau - šie graikų filosofo Sokrato (469-399 pr. Kr.) žodžiai kartojami šimtmečius. Panašiai minčių yra pasakę ir kiti senų laikų išmintingi žmonės. Dar prieš Sokratą Konfucijus (551-479) yra sakęs, kad žinios yra žinoti, ką žinai, ir žinoti, ko nežinai. Panašiai kalbėjo jo amžininkas ir tėvynainis Laodzi - tikras žinojimas glūdi gebėjime žinoti savo nemokšiškumo ribas. Daugelis panašių posakių atspindi mūsų suvokimo savybę, per kurią mes savo gebėjimus ir žinias linkę vertinti iškreiptai. Šis paradoksas žinomas jau nuo seno, tai parodo daugybė pavyzdžių.
Kurioziškas nusikaltimas, kuomet plėšikas įtikėjo esąs nematomas, prieš porą dešimtmečių (1999) paskatino amerikiečių psichologus, Kornelio universiteto mokslininkus Davidą Dunningą ir Justiną Krugerį šį fenomeną patyrinėti. Jie surengė keletą įdomių eksperimentų, atliko sociologinių tyrimų ir pateikė išvadas, aprašė jas moksliniu lygmeniu. Tai tapo žinoma Dunningo-Krugerio efekto (sindromo) vardu. Šis efektas - iškreiptas savo gebėjimų ir žinių kurioje nors srityje suvokimas, savotiška agnozija (jutimai ir atmintis nepažeisti, tačiau jutimais surinkta informacija nesuvokiama kaip prasminga). Tam būdingas pažintinis nukrypimas nuo gebėjimo mokytis, savikritiškai mąstyti, bendradarbiauti. Mokslingais žodžiais kalbant, tai vadinama metakognityvine deformacija.
Dunningo-Krugerio efektas pasireiškia tuo, kad žemo kvalifikacinio lygmens žmonės daro klaidingas išvadas, priiminėja nevykusius sprendimus ir dėl savo menkos kvalifikacijos yra nepajėgūs savo klaidų suprasti. Negana to, jie pradeda savo gebėjimus pervertinti.
Pastebėtas ir priešingas reiškinys - tikrai kvalifikuoti, didelių gebėjimų žmonės linkę savo gebėjimus menkinti. Jie vargsta nuo nepakankamo pasitikėjimo savo jėgomis ir kitus laiko labiau kompetentingais.
Žinau kad nieko nežinau - šitaip sakant mes niekuomet neišgirsime iš žmonių, paveiktų Dunningo-Krugerio efekto. Jie tvirtai įsitikinę savo intelektualiniu pranašumu ir bando tai reguliariai parodyti kitiems, tuo, tiesa, paprastai pasiekdami priešingų rezultatų. Vienas aštrialiežuvis yra tą patį pasakęs trumpiau ir tiesmukiau – per kvaili, kad suprastų, kokie yra kvaili.
Anot filosofo Bertrano Raselo, viena iš mūsų laikų nemalonių ypatybių - tie, kurie pasitiki savimi yra kvaili, o tie, kurie daugiau nutuokia ir supranta, patys yra kupini abejonių ir nepasitikėjimo..
Visi patys patyrėme - ką nors sužinoję, kiek nors pasimokę, pradedame jaustis dideliais žinovais. Žmogus, ką nors žinantis kurioje nors srityje, aplinkinių akyse jau gali būti laikomas specialistu. Tuo labai lengva persiimti ir pačiam patikėti. Savotiškomis pinklėmis dažnai būna pareigos, laipsnis, titulas ir pan. Kai žmogaus gauna kokias nors pareigas ar laipsnį, jam dažnai atrodo, kad tai suteikta būtent dėl jo kompetencijos. Ar jis tai laiko privilegija ir pranašumu, ar pareiga ir atsakomybe, priklauso nuo to, kiek žino, kad nieko nežino. Visiems kaip ant delno Seimo pavyzdys. Visai suprantama, kad nemažas nuošimtis išrinktųjų pradžioje neturi pakankamo supratimo ir akiračio tokias pareigas eiti, nors, turbūt, retas tai sau prisipažįsta. Spaudoje įprasta, gal vien dėl sakinio sklandumo, visus išrinktus į Seimą, savivaldybių tarybas vadinti politikais, net jei nusimanymas apie sudėtingus visuomenės gyvenimo klausimus neišeina iš „ubagų baliaus“ ribų.
Tačiau, kaip sakydavo mano prosenelis, Seirijų ūkininkas Jonas Žmuidzinavičius, ne tas durnas, kuris žino, kad jis durnas, tik tas durnas, kuris nežino, kad jis durnas. Gebėjimas pajusti savo kompetencijos ribas ir pastangos jas plėsti, matyti, yra svarbiausias dalykas
Dunningas su Krugeriu norėjo išbandyti, kaip Kornelio universiteto studentai vertina savo intelektinius sugebėjimus - pavyzdžiui, loginio mąstymo ar gramatikos srityse. Jie pasiūlė dalyviams atlikti įvairius testus. Rezultatas visada būdavo tas pats: ypač prastai pasirodę asmenys patys savo mokymosi sėkmę įvertino daug geriau. Priešingai, ypač intelektualūs studentai savo pasirodymus nuolat nuvertindavo.
Siedami su intelekto koeficientu, abu mokslininkai nustatė keturias mažiau kompetentingų žmonių savybes:
- nekompetentingi žmonės reguliariai pervertina savo gebėjimus;
- tuo pačiu jie nesugeba atpažinti savo nekompetencijos laipsnio;
- todėl negali savo kompetencijos kelti;
- nuolat menkina aukštesnius kitų žmonių gebėjimus.
Ribotos žinios dažnai stabdo gebėjimą tobulėti. 1871 metais Charlesas Darwinas yra rašęs, kad pasitikėjimą savimi dažniau gimdo nežinojimas, negu žinios.
Pasak Dunningo ir Krugerio, norint, kad mažai išmanantys žmonės suvoktų savo žinių trūkumą, jiems ir reikia būtent tų žinių, kurių jiems trūksta. Jei nežinom aptariamos temos, įsivaizduojame ją bendrais bruožais, taip pat bendrais bruožais vertiname ir savo žinias. Bet kuo labiau įsigiliname į vieną ar kitą sritį, tuo daugiau detalių atsiveria ir tuo labiau pradedame suprasti, kiek nedaug žinome. Dunningas su Krugeriu pabrėžė, kad žmonės, nenutuokiantys aptariamosios temos, dėl menkų žinių negali suprasti savo klaidų. Taip pat pastebėjo, kad pavojingiausia situacija, kai subjektas ne absoliučiai nieko nežino kokia nors tema, o žino, bet nedaug. Šis pastebėjimas ir tuomet nebuvo naujas. Frazės mažos žinios itin pavojingos autoriumi įprastai laikomas anglų klasicizmo poetas Alexandras Pope – 1688-1744), kuris pavartojo ją savo veikale „Kritikos bandymai“ dar 1709 metais.
Už darbą Nekvalifikuoti ir to nesuvokiantys: kaip sunkumai neatpažįstanti savo nekompetencijos, lemia savęs pervertinimą, paskelbtą leidinyje Journal of Personality and Social Psychology, Dunningas ir Krugeris buvo įvertinti 2000 metų satyrine Šnobelio premija psichologijos srityje. A propos, tais pačiais metais medicinos Šnobelio premija buvo suteikta Olandijos mokslininkų grupei už studiją Vyro ir moters lytinių organų magnetinio rezonanso tomografija lytinio akto ir lytinio susijaudinimo metu.
❖
Tai kas čia parašyta, nėra nei joks atradimas, nei gilus apmąstymas, o vien tik kompiliacija iš interneto svetainių ir pasidalinimas įspūdžiais iš patirties. Užknisa, kai „einantis kompetentingo pareigas“ pernelyg įsijaučia ir praranda gebėjimą (ir atsakomybės jausmą!) atsakingai galvoti ir priiminėti atsakingus sprendimus. Ko gero minimasis sindromas gali reikštis ir ištisiems kolektyvams, visokios komisijoms ir taryboms. Būna ir taip, kad nekompetencija saugoma, kaip nacionalinė vertybė. Toks įspūdis susidaro matant kai kurių orių valstybės įstaigų darbą.