Rimantas GUČAS
Kultūros barai, 2025, nr.1
Šis rašinėlis pradėtas prieš gerą dešimtmetį, tačiau anuomet nerado sau vietos. Dabar teko jį prisiminti – 2023 pavasarį užklydus į Vilniaus Šv. Teresės bažnyčią, žiojėjo vien tuščia vargonų spinta. Instrumentas buvo išimtas, matyt, kažkokiems rimtiems darbams. Praėjo pusantrų metų ir vaizdas šį rudenį buvo nė kiek nepasikeitęs. Sakytum, kažkas kažką vis dirba. Bet kas ir ką daro? Šv. Teresės bažnyčia su Aušros vartais – vieta tokia svarbi, bažnyčia tokia vertinga, vargonų prospektas tiek puikus, kad, atrodytų, visas miestas turėtų (ar galėtų) žinoti, laukti...
Gražu žvelgti į Vilniaus panoramą su bažnyčių bokštais ir kupolais, važiuoti jo gatvėmis - gatvelėmis, žvelgiant į jas nuo turistinio autobuso aikštelės. Tačiau miestas tai ne vien gražios sienos ir stogai. Senųjų pastatų viduje išlikę istorijos pėdsakai yra ne mažiau vertingi ir svarbūs. Tūlas pagalvoja, kad tose baroko bažnyčiose turėtų būti išlikę ir istorinių vargonų, atspindinčių miesto istoriją ir kultūrines tradicijas.
Vilnius yra krikščioniškosios Europos valstybės sostinė, jo senamiestis saugomas UNESCO. Tokiame mieste neleistina, kad istoriniai vargonai būtų apleisti, kad ilgai stovėtų tuščios jų spintos, o vietoje vargonų skambesio klausą ir skonį gadintų elektroniniai pakaitalai. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visi Vilniaus vargonai turės būti sutvarkyti, o tai uždavinys sudėtingas ir atsakingas. Tam rengtis reikia iš anksto, kad nebūtų padaryta skubotų, neapmąstytų žingsnių. Reikia gerai ištirti esamus instrumentus, jų istoriją, būklę. Tokie dalykai nedaromi pripuolamai, vienu pribėgimu. Sprendimai turi būti gerai apsvarstyti, pasveriant visus argumentus, atsižvelgiant į Bažnyčios, liturgijos poreikius, miesto kultūrinę atmosferą, patrauklumą turistams (nors pastarasis aspektas galėtų likti paskutinėje vietoje).
Prieš keliolika metų buvusi padaryta šiokia tokia pradžia - surengti keli tarptautiniai susibuvimai, kuriuose pripažinti specialistai išsakė savo nuomonę ir samprotavimus apie tai, kaip vertėtų Vilniaus baroko vargonų paveldą tvarkyti.
Vilniuje yra trylika barokinių vargonų. Tiksliau, vargonai vieneri – Šventosios Dvasios bažnyčioje, o likę dvylika yra senų vargonų spintos su barokiniais prospektais. Instrumentai juose vėlesniais laikais buvo pakeisti, o sovietmečiu, pokario laikais likę uždarytose bažnyčiose – iškelti kitur arba tiesiog išnešioti. Apie barokinius instrumentus galima spręsti iš ženklų prospektuose, kai kurių dalių, išlikusių viduje, iš istorinės medžiagos.
Šventosios Dvasios (dominikonų) bažnyčios A. G. Casparini vargonai yra pasaulinės reikšmės meno kūrinys ir paminklas. Restauruoti juos pradėta apie 1994 m., o 2000 m. drauge su Geteborgo universiteto vargonų meno centru baigti tyrimai ir restauravimo darbai. Projektas atvėrė duris plačiam tarptautiniam bendradarbiavimui – dalyvavo pripažinti autoritetai – Luigi’s Ferdinandas Tagliavini’s, Haraldas Vogelis, Ludgeris Lohmannas, dr. Axelis Unnerbäckas, žinomi Švedijos vargonų restauratoriai ir paveldosaugininkai. Apie tai jau ne kartą rašyta.
Casparini vargonų restauravimo projektas buvo įdomus, sudėtingas ir Lietuvoje naujas, todėl sumanyta su juo supažindinti Lietuvos vargonininkus, restauratorius ir paminklosaugininkus. 2001 sausio 14 d. Lietuvos muzikos akademijoje buvo surengtas seminaras. Kalbėta apie pagrindinius, atrodytų, elementarius dalykus – kas yra restauravimas, koks turi būti vargonininko santykis su vargonais, kas tas Casparinis, ir kita. Seminaro medžiaga išleista.
2004 m. gegužės 14–17 d. įvyko tarptautinė konferencija „Vargonų meistras Adamas Gottlobas Casparinis“. Lietuvos atstovai skaitė pranešimus apie mūsų šalies vargonų paveldą, XVIII a. muzikos kultūrą. Svečiai iš Švedijos, JAV daugiau aptarinėjo Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų ypatybes – buvo kilusi mintis pastatyti šių vargonų kopiją Ročesterio (JAV) katedroje Tuo metu instrumento Vilniuje techninės dalies restauravimas jau buvo tiek pažengęs, kad keturiais kiek patvarkytais ir įstatytais registrais sėkmingai buvo vargonuojama ir net įrašyti keli kūriniai į CD, kuri išleista Vokietijoje. Tačiau apie 2019 metus dėl nežinomų priežasčių ir pažeidžiant esminius restauravimo principus, vargonai dalinai buvo išardyti bei išgabenti į VšĮ Vargonų paveldo centro dirbtuvę Vilniaus rajone. Nors būta viltingų kalbų apie bendradarbiavimą su užsienio meistrais, kol kas už vargonų prospekto - tuštuma. Negana, 2024 m. gruodžio 3 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė vargonams kaip savarankiškam kultūros objektui panaikinti apsaugą, nes jie „tapo Vilniaus dominikonų vienuolyno statinių ansamblio Šventosios Dvasios bažnyčios vertingąja savybe“ (?!).
2005 m. gegužės 20 – 22 d Vilniuje surengta konferencija „Istorinių vargonų atkūrimo keliai“, kurioje pranešimus, be mūsų, skaitė žinomi specialistai iš Švedijos, Vokietijos, Italijos, Latvijos. Broliai pranciškonai maloniai leido surengti šią konferenciją Bernardinų bažnyčios Trijų Karalių koplyčioje. Vienas iš įdomiausių pastarosios konferencijos objektų buvo Vilniaus Bernardinų bažnyčios Mikalojaus Jansono vargonai. Tiksliau, jų liekanos.
Tų pačių 2006 m. rudenį vėl buvo surengtas simpoziumas „Vilniaus baroko vargonų atkūrimo keliai“. Kuriame dalyvavo 15 svečių iš Vokietijos, Švedijos, Latvijos, Čekijos. Buvo aplankyta dauguma Vilniaus barokinių vargonų, vyko karštos diskusijos. Dalyvavo ir Martinas Rostas iš Štralzundo - geras ir plačios erudicijos vargonininkas, Šiaurės Rytų Vokietijos (Pomeranijos) vargonų paveldosaugos ekspertas. M. Rostas prieš kelis metus buvo įkūręs Baltijos vargonų centrą (Baltisches Orgel Centrum e.V.). Šis centras turi ambicijų pasirūpinti vargonų paveldu, susijusiu su Baltijos regiono senaisiais vokiečių vargonais. Jis realizavo kelių senų vargonų, likusių lenkiškojoje Rytų Prūsijos dalyje, restauravimo programas. M. Rostas yra įrašęs kelias kompaktines plokšteles su Baltijos šalių, taipogi ir Lietuvos, istoriniais vargonais.
M. Rostas apie Vilniaus baroko vargonus parašė straipsnį į Ars organi, kuriame apie juos pateikė pagrindines žinias ir trumpus savo įspūdžius bei atkūrimo rekomendacijas. Kaip rimto profesionalo žvilgsnis iš šalies, šis darbas yra ir mums įdomus bei vertingas.
Mažiausia rūpesčių kelia tie instrumentai, kurie įstatyti į barokines spintas ir yra santykinai tvarkingi.
Pirmiausia tai Katedros Potsdamo dirbtuvės „Alexander Schuke“ instrumentas, yra tikrai geras, funkcionalus. 1969 m. korektiškai įstatyti į XVIII-XIX a. spintą prabangiu barokiniu prospektu, Katedros didieji vargonai skamba jau šeštą dešimtmetį. Sukurti pagal vokiškojo „Orgelbewegungo“ tradicijas, jie jau patys įgavo paminklinę vertę. Ar Katedros vargonai bus įtraukti į kultūros paveldo registrą, ar ne, vis tiek reikia juos saugoti ir išlaikyti tokius, kokie yra dabar. Prieš kelis metus buvo čia kažkam pasirodę, kad jie per menki, kad juos reikia išplėsti, ta proga prikišti elektronikos ir t.t. Laimei, iš tų siūlymų teliko vienos eilutės faktelis šių vargonų istorijoje...
Vilniaus universiteto treji vargonai (šv. Jono bažnyčioje didieji ir Oginskių kopl., taip pat auloje) yra nauji instrumentai senose spintose su barokiniais prospektais. Padirbti pagal istorinius pavyzdžius, jie turėtų tokie ir likti. Savo funkciją jie atlieka.
Šv. Kryžiaus bažnyčia Kalvarijų g. 225, Vilnius-Jeruzalė. Senieji vargonai galėjo būti pastatyti apie 1770 metus, buvo 11 registrų. 1887 m. J. Rudavičius padirbo naują instrumentą, tik 6 registrų, tačiau su stipriu pagrindiniu tonu (dauguma registrų 8 pėdų). Todėl senoji barokinė spinta buvo užkelta ant aukšto cokolio. Nors instrumentas neturi nieko bendro su baroko tradicijomis, turėtų būti saugomas toks, koks yra – ir kaip istorijos paminklas, ir kaip skambus, bažnyčios reikmėms tinkamas instrumentas.
Panašiai yra Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Dailioje, 1 manualo su pedalais, 8 reg. Instrumentą sumontavo Vargonų dirbtuvė / Vaclavo Biernackio / Vilniuje. Šioje bažnyčioje jau XX a. pradžioje pamaldos vyko lietuvių kalba, tad meistro žalvarinė lentelė su lietuvišku užrašu yra iškalbinga. Vargonai funkcionalūs, gerai išsilaikę, tereikia saugoti ir deramai prižiūrėti.
Šv. Jurgio bažnyčios vargonai tyli jau nuo karo, tačiau dėl ten buvusios (ir esančios) knygų saugyklos išliko neišdraskyti.
1749 m. per vieną didžiųjų Vilniaus gaisrų ši bažnyčia išdegė, 1750 – 1755 m. atstatyta. 1810 m. ant chorų buvę dideli, drožinėti, baltai dažyti vargonai. 1814 m. šie vargonai iš Šv. Jurgio bažnyčios buvo perkelti į Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje. O1861 m. rašoma, kad vargonai jau į Šv. Jurgio bažnyčią buvę neseniai atkelti iš caro valdžios uždarytos Šv. Kazimiero bažnyčios. Šie vargonai buvę nemaži - vidutinio dydžio, su dvejomis keturių oktavų klaviatūromis, 20 balsų. Ar tai buvo tie patys vargonai, „grįžę namo“ nežinoma. Jų spinta su gražiu prospektu stovi Šv. Jurgio bažnyčioje ir dabar.
Apie 1932 – 1938 m. buvusį instrumentą iš pagrindų perstatė V. Biernackis. Iš senųjų vargonų yra išlikusios kelios eilės vamzdžių. Išvada - Šv. Jurgio bažnyčios vargonus kaip
santykinai gerai išsilaikiusį Vilniaus meistro V. Biernackio dirbinį, taipogi kaip vienintelį Lietuvos vėlyvojo romantizmo pneumatinį instrumentą Vilniuje, reikia išsaugoti originalios būklės ir atsakingai restauruoti.
Konceptualių sprendimų reikalauja Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo, Šv. Kotrynos, Šv. Teresės, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų), Visų Šventųjų bažnyčių vargonų atkūrimas.
Dabartinė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia baigta statyti 1722 m. Apie vargonus žinių likę labai nedaug, tik tiek, kad 1753 m. būta pozityvo, kurį tuomet taisė plačiai žinomas Vilniaus meistras Gerhardas Arendas Zelle. XVIII a. rusų kariuomenė buvo bažnyčią apgriovusi, o 1797 m. ji jau buvo suremontuota. Gali būti, kad tuo metu, pačioje XVIII a. pabaigoje buvę pastatyti dabartiniai vargonai. Jie turėjo vieną manualą, pedalų nebuvo, 1804 m. ir 1820 m. inventoriuose minima, kad jie turėję 11 registrų. Tų vargonų spinta barokiniu prospektu yra išlikusi ir dabar tebestovi ant bažnyčios vargonų choro.
XIX a. pab. į senąją barokinę spintą įstatytas naujas vieno manualo instrumentas, bet jau su pedalais. Darbą greičiausiai atliko tuo metu žinomiausias Vilniaus meistras Rudavičius, ar kas nors iš jo aplinkos. Vargonai turėjo 10 registrų manuale ir 4 registrus pedaluose.
Sovietmečiu vargonai buvo išplėšti. Dingo dumplės, vamzdynas, sulaužyta traktūra. Tačiau išliko, nors ir aplaužyta, vargonų spinta su drožybos likučiais bei oro skirstymo dėžėmis.
Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje buvo laikomas Operos ir baleto teatro rekvizitas bei visokie rakandai. Vėliau buvo ketinta bažnyčią restauruoti ir pritaikyti koncertams, parodoms. Būta pavedimo pateikti pasiūlymus dėl vargonų. Pirma mintis buvo visą spintą pakelti kiek aukštyn ir kaip nors prikombinuoti antrą manualą - dauguma vargonininkų vieno manualo vargonus laikė netinkamais koncertams. Pasitaikė proga pasitarti su Potsdamo įmonės „Alexander Schuke“ meistrais – vyriausiu konstruktorium F. W. Stendeliu ir intonuotoju R. Nehmu. Jų nuomone, vargonų nereikėjo judinti, jie įkomponuoti labai gerai, o visa, kas juose yra privalo būti išsaugota nepakeičiant.
2006 metų konferencijos dalyvių nuomonė buvo ta pati – atkuriant vargonus visos likusios dalys privalo būti rūpestingai restauruotos. Jos ir padiktuotų naujųjų vargonų koncepciją. Būtų vienas manualas su pedalais, dispozicija turėtų remtis Vilniaus tradicija. 
Vargonininkai nori groti vadinamaisiais „koncertiniais“ instrumentais bent su 3–4 manualais, su keliasdešimčia registrų. Stengiamasi aprėpti skirtingas tradicijas, ypač vokiečių ir prancūzų. Neseniai buvo paėjusios kalbos, kad Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje manyta senuosius vargonus reikėtų pašalinti ir jų vietoje pastatyti naują didelį (per 50 registrų) modernų instrumentą, orientuotą į prancūzišką romantinį repertuarą. Paveldosauga, atrodo, tam užkirto kelią.
Įdomiausias uždavinys būtų atkurti instrumentą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Šį darbą atlikus tinkamai, Vilniaus vargonų panorama reikšmingai praturtėtų. Iš šių vargonų likę du labai svarbūs dalykai – vargonų spinta su gražiu barokini, skulptūromis puoštu prospektu ir archyviniai dokumentai, iš kurių žinome meistrus: Šv. Kotrynos vargonus pastatė vilniečiai Friedrichas Joachimas Scheelis ir Liudvikas Klimavičius. Taip pat rasta ir dispozicija – būta vieno manualo, 11 registrų. Pagal kai kurias išlikusias detales (prospekto vamzdžių laikiklius ir tiltelius žinome principalo vamzdžių skersmenis ir tai, kad vargonai turėję trumpąją oktavą, t.y. didžioji oktava buvusi be pustonių (C,D,E,F,G,A,B,H).
Šv. Kotrynos bažnyčia priklausė benediktinėms, kurių regula draudė kontaktus su pasauliečiais. Vienuolės meldėsi ant vargonų choro, jų suolai buvę abipus vargonų. Vargonininkė taip pat, matyt, buvusi iš vienuolių tarpo. Klaviatūra buvusi iš vargonų užpakalio, priešingoje pusėje nuo prospekto. Tokių vargonų Lietuvoje likę nedaug, gal treji. Registrų rankenos buvusios vertikaliomis eilėmis. Suprantama, kad dumplių dumti pačioms vienuolėms nepritiko, o dumpliaminiui (kalkantui) ant choro būti nederėjo. Todėl Šv. Kotrynos bažnyčios vargonų dumplių įrenginys greičiausiai buvo pastatytas apačioje, po vargonais, kažkur šalia centrinio įėjimo: grindyse po vargonais skliaute tebėra išlikusi buvusio ortakio anga. Būtų nelauktas ir atraktyvus dalykas, atkūrus vargonus, dumplių įrenginį vėl pastatyti apačioje. Dumplių įrenginys yra gana įspūdingas ir gražus dalykas, kurį kiekvienam lankytojui, tiek nuoširdžiam maldininkui, tiek ir smalsiam turistui būtų įdomu ir naudinga pamatyti. Jau keli dešimtmečiai Lietuvos bažnyčiose oras pučiamas elektra, tačiau daugelis vyresnių žmonių su ilgesiu ir pasididžiavimu prisimena patys dūmę dumples savo gimtosios parapijos bažnyčioje. Be to, šiais laikais griežiant istoriniais vargonai, autentiškumo vardan, kai tik yra galimybė, dumia ne el. pūstuvas, o dumpliaminys. Nors elektrinis pūstuvas taip pat turėtų būti.
Šv. Kotrynos vargonai XIX–XX a. sandūroje buvo perstatyti, vietoj barokinio instrumento į senąją spintą įstatyta paprasta stačiakampė spinta su gerais romantiniais vieno manualo vargonais. Jie, išskyrus didžiąją vamzdyno dalį, yra išlikę. Atkuriant barokinį Scheelio- Klimavičiaus instrumentą, vėlyvąją spintą reikėtų traukti laukan. Ją būtų labai gaila išmesti, nes visi likę įrengimai turi neabejotiną meninę išliekamąją vertę. Be vargo šiuos vargonus būtų galima sutvarkyti. Iš išvaizdos tai būtų savotiškas instrumentas – paprasta stačiakampė spinta su žaliuzių durelėmis, tačiau muzikine prasme tai galėtų būti skambus romantinis instrumentas. Geriausia, nors ir nelengva, jam būtų rasti vietą toje pačioje Šv. Kotrynos bažnyčioje, gal net ant choro. Klausytojams būtų įdomu palyginti skirtingus instrumentus.
Šv. Teresės bažnyčia yra viena pagrindinių Vilniuje, ji traukia maldininkus iš tolimų kraštų. Ypatingos svarbos jai suteikia šalia esantieji Aušros vartai. Todėl ir vargonai privalo harmoningai susilieti su aplinka, su istorija, kad būtų verti reprezentatyvios vietos.
1633-1650 m. buvusi pastatyta pirmoji mūrinė bažnyčia, 1760 m. ji išdegė, po gaisro buvo atstatyta. Tuomet joje buvo pastatyti vieno manualo, apie 12 registrų vargonai. Jų spinta su barokiniu prospektu buvo beveik tokia pati, kaip Šv. Kotrynos bažnyčioje – Vilniaus stalių-drožėjų cecho meistrų dirbinys. Kadangi žinoma, kad Šv. Kotrynos vargonus (instrumentą) padirbo Scheelis ir Klimavičius, kai kas tvirtina, kad ir Šv. Teresės vargonus padirbo jie. Tačiau galėjo būti ir kito meistro – buvo įprasta, kad Bažnyčia pasistatydavo spintą su prospektu, derančiu prie interjero, o po to jau kviesdavosi vargondirbį.
1859 m. šiuos vargonus taisė ir papildė pedalais Mackevičius. Pedalų vamzdynui sutalpinti senasis barokinis 5 laukelių prospektas buvo į abi puses praplėstas tuo pačiu barokiniu stiliumi. Tuomet vargonai buvo vieno manualo (12 registrų) su stipriais pedalais (6 registrai).
Į senąją barokinę spintą naujus, pneumatinius dviejų manualų gana kuklius (18 registrų) vargonus, atsietus nuo spintos struktūros, 1932 m. įstatė Biernackis.
Apie 1975-1980 m. pneumatinę šių vargonų traktūrą vilnietis E.Alekna perdirbo į elektrinę, taip pat padirbo ir prie altoriaus pastatė antrą griežyklą, o vamzdyną kiek pakeitė. Namudinio darbo elektrinė traktūra buvo nepatikima, veikė netiksliai, o prieš porą metų mišių metu iš vargonų pradėjo kilti dūmai. Teko ūmai bet kokius grojimus nutraukti.
Šiuos vargonus kelis kartus yra tekę apžiūrinėti su žinovais. Jiems, taipogi ir 2006 m. konferencijos dalyviams atrodė, kad vargonus teks daryti naujus. Dėl dispozicijos, konstrukcijos, komponavimo ir kitų techninių dalykų buvo aišku, kad prityrusiems profesionalams dar teks pasukti galvą. Dalis manualo spintos prospekto vamzdžių, kai kurie vamzdžiai viduje išlikę dar nuo XVIII a., juos būtina išsaugoti.
Dabar jau dveji metai vyksta kažkokie darbai. Kas ir ką daro, kas iš to išeis, nežinia. Jokios informacijos rasti nepavyko. Turint omenyje šios šventovės, o ir kultūros paminklo svarbą, darbas turėtų būti patikėtas meistrui, visuomenės teismui pateikusiam atitinkamo lygmens savo darbų ir tuo įrodžiusiam neabejotiną savo profesionalumą
Apie Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) vargonus medžiagos yra, ko gero, daugiau, nei apie bet kuruos kitus Vilniaus vargonus ir net Lietuvos vargonus. Apie jų atkūrimą nuolat kalbama jau per 30 metų. Nors dar sovietmečiu, kai dar negalėjo būti minties apie bažnyčios grąžinimą vienuoliams, kalbų būta.
Dabartinė barokinė spinta padaryta XVIII a. Mikalojaus Jansono vargonams. Atrodo, vargonai anuomet buvo pastatyti ant specialaus choro rytiniame bažnyčios gale už altoriaus – erdvė ten buvo kaip mažoje bažnyčioje. Tai buvo vietos vienuoliams.
Didysis choras vakariniame bažnyčios gale virš centrinio įėjimo buvo skirtas vienuolėms. XIX a. caro valdžiai uždarius vienuolynus, vargonai perkelti ant choro virš centrinio įėjimo. Vilniaus meistras Juozapas Rudavičius XIX a. pabaigoje ar XX pradžioje Jansono instrumentą pakeitė nauju, padirbęs jį pagal jo meto skambesio idealą ir techninius pasiekimus. Instrumentas yra buvo daugeliu atžvilgiu labai panašus į to paties meistro vargonus, anuomet pastatytus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Kad instrumentas tilptų, spinta su prospektu buvo kiek praplėsti į šonus.
Sovietmečiu bažnyčios pastatas buvo perduotas Dailės institutui. Metalo vamzdžiai buvo išnešioti (pasakojama, kad juos naudojo vitražistai), tačiau apie 1970 metus bendra būklė dar buvusi pusėtina. Ir anuomet būta kalbų apie bažnyčios bei vargonų joje restauravimą. Vargonų klausimus yra tekę aptarti su minėtais Potsdamo specialistais. Tuomet kalbėta apie galimybes atkurti instrumentą pagal Jansoną. Ir vėliau buvo kalbama su užsienio firmomis, kurios turėjusios atkurti Jansono vargonus.
Po kovo 11-sios grąžinus bažnyčią vienuoliams, būta įvairių svarstymų. Broliai Pranciškonai apskritai manė (o kartais gal ir tebemano), kad vargonai apskritai nereikalingi. Ypač toje vietoje, kur yra dabar – ant vakarinio choro virš centrinio įėjimo. Į langą už vargonų jie pasirūpino įdėti vitražą. Darbų metu su vargonais buvo elgiamasi apgailėtinai nepagarbiai, senam instrumentui padarant žalos.
Per kelis dešimtmečius, kai nuolat svarstomi vargonų atkūrimo variantai, nusistovėjo požiūris, kad vargonai turi būti toje vietoje, kur jie yra nuo XIX a. vidurio - ant vakarinio choro. O instrumentas turi būti restauruojamas tas, kurio gana gausios liekanos, laimei, yra išlikusios – Rudavičiaus vargonai.
Ypatingo dėmesio ir atsakomybės reikalauja prospekto restauravimas. Atrodo, kad manoma šį darbą netrukus pradėti. Derėtų priminti, kad rimtai ir profesionaliu lygmeniu panašius darbus pradedant, pirmiausia turėtų būti sudaroma bendra visų vargonų programa.
Restauruojant prospektą, reikėtų remtis 1856 m. inventoriaus nuoroda, kad puikaus dažytojų-drožėjų darbo prospektas yra, padarytas iš uosio medžio. Matyti, vargonai sudarė bendrą komplektą su altoriais ir kitais architektūros elementais. Nederėtų pasielgti taip, kaip neseniai padaryta su Casparinio vargonais, kai rūpestingai ir metodiškai restauruotas prospektas buvo perdažytas šviesiais vandeniniais dažais kad būtų gražu.
Visų Šventųjų bažnyčioje yra darnių proporcijų Vilniui barokinių vargonų spinta gražiu barokiniu prospektu. Prospektas buvo tvarkingai restauruotas prieš 50 metų. XVIII a. antrojoje pusėje, kai šie vargonai pastatyti, jie turėjo vieną manualą, bet tasai buvo su 8 pėdų Principalu, t.y. visai galingas. XX a. pradžioje senasis instrumentas pakeistas nauju, pneumatiniu, kuris sovietmečiu buvo ištampytas. Jo liekanas pastaraisiais dešimtmečiais dar bandyta tvarkyti, keliskart varganai perstatyta, bet dabar švaistyti lėšų priežiūrai nebeverta. Būtų prasminga sukurti pagal XVIII a. antrosios pusės pavyzdžius sukurti naują vieno manualo mechanine traktūra. Galbūt pridėjus pedalus.
O tuo tarpu, atrodo, tenkinamasi elektroniniu instrumentu, kokius vietoj vargonų įsigyja daugelis Lietuvos bažnyčių.. Tai nėra dalykas, kuriuo būtų galima džiaugtis. Vienintelis privalumas - tokie „vargonai“ yra santykinai pigūs. Tačiau ir tuo tenka abejoti – elektroniniai vargonai išliekamosios vertės neturi, tarnauja kelis-keliolika metų. Tikrieji vargonai statomi ne vienai kartai ir su laiku jų vertė tik kyla. Svarbiausia- tikri istoriniai vargonai, apie kokiuos dabar samprotaujame, yra svarbi dvasinės kultūros dalis.
Yra dar trys bažnyčios, apie kurias kalbant paminimas žodis barokas. Tai Šv. Kazimiero, Liuteronų ir Pranciškonų.
Apie Šv. Kazimiero vargonus gal paskaitykime minėtą Martino Rosto straipsnį: Vilniaus barokas vargonų paveldas turi ypatingą vertę. Juo reikia atsakingai rūpintis, atgaivinti ir perduoti ateities kartoms. Todėl pirkti ir montuoti Vakarų Europoje išmestus, prastesnės kokybės ir meninės vertės instrumentus, kaip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Švento Kazimiero bažnyčioje, tikrai nėra tinkamas būdas kurti gyvą, savarankišką, lietuviškomis tradicijomis grįstą vargonų kultūrą. Ten esančių Oberlingerio 1968 m. vargonų, perkeltų iš Karlsrūhės-Durlacho, kokybė gerokai prastesnė net už du maždaug to paties amžiaus Schuke's instrumentus Katedroje ir Filharmonijoje; Juos lyginti su išlikusiais istoriniais Vilniaus instrumentais yra apgailėtina, o Stummo barokinių vargonų spintos kopija (originali liko Karlsrūhėje-Durlache) neatitinka nei patalpos architektūros, nei instrumento skambesio.
Nuo savęs pridursime, kad šie vargonai, būdami sumaniose ir energingose rankose, Vilniaus muzikiniam gyvenimui pasitarnauja daugiau už kitus.
Pirmoji Evangelikų liuteronų bažnyčia Vilniuje pastatyta 1555 m. Dabartinės bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1739 m. o 1755 m. vieno manualo apie 9 registrų vargonus pastatė Zelle. Jų spinta, kaip ir kitų to meto vargonų, buvo su puošniu barokinius prospektu.1888 spinta buvo į šonus praplėsta ir joje naujus vargonus pastatė Rudavičius. 1944 m. bažnyčia išdegė, vargonai žuvo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniaus evangelikų liuteronų parapija buvo atkurta, bažnyčia restauruota, atkurtas visas barokinis interjeras. Pradėti ir vargonų atkūrimo darbai –1995 m. jau buvo atkurta vargonų spinta su barokiniu prospektu. Tikslinant bažnyčios vadinamas vertingąsias savybes, jų sąraše buvo ir vargonų prospekto architektūros ir puošybos tipas pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Tačiau maždaug tuo metu viena Vokietijos įmonė įsisiūlė pastatyti savus naujus vargonus. Barokinis prospektas neatitiko jų interesų ir pasiūlė naują, modernų, kiek ironiškai vadinamojo IKEA stiliaus. Kaip tik tuo metu teko skaityti konferencijoje Vokietijoje referatą apie Vilniaus ir Karaliaučiaus baroko vargonus. Po senųjų evangelikų barokinių vargonų vaizdų pamačiusi tai, kas dabar siūloma statyti, salė suūžė, kai kas pradėjo piktintis, kai kas juoktis. 2008 m. barokinė spinta, už kurią valstybės buvo sumokėta už 85.000 litų, išmesta ir vietoje to pastatyta tai, kas „Literatūroje ir mene“ pavadinta „nauji, bet – istoriniai!.“ Vietoje istorinio instrumento rekonstrukcijos, atsirado daiktas, kokių tūkstančiai nuo Europos, Korėjos, Australijos, Meksikos...
Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčia – vienas seniausių miesto statinių, jo istorija siekia XIV a. Gotikinė bažnyčia XVIII a. buvo kiek perstatyta. Tuo metu būta dvejų vargonų. Vieni stovėjo ant pagrindinio choro virš įėjimo. Bažnyčia ir vienuolynas 1864 m. buvo uždaryti. Mažieji vargonai buvo perduoti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčiai (1979 m. spinta su prospektu perkelti į Vilniaus universiteto aulą). Didesnieji perkelti į Daugų bažnyčią, kur stovi iki šiol tebėra išlikęs autentiškas barokinis prospektas, tačiau instrumentas XX a. pradžioje buvo pakeistas, išlikusi tik dalis senųjų vamzdžių.
Lietuvos Respublikos vyriausybė po kovo 11-tosios Vilniaus Pranciškonų bažnyčią, o 2017 m. ir šalia bažnyčios stovinčius vienuolyno pastatus perdavė Gdansko pranciškonų konventualų ordinui. Greta daugelio kitų bažnyčioje vykdomų darbų, nutarta ir atkurti vargonus. Tam pakviestos dvi įmonės – latvių Ugāles ērģeļbūves darbnīca, ir lenkų Budowa Organów Szymon Lech Januszkiewicz. Pirmosios vadovas Janis Kalninis turi jau per 30 metų vargondirbystės ir, kas svarbiausia, istorinių vargonų restauravimo patirtį. Yra nemažai nuveikęs ir Lietuvoje. Simonas Januškevičius, beje, jo senelis amžino poilsio atgulė Rasose, vargonų restauravimo pagrindų mokėsi Kalninio dirbtuvėje. Vargonų atkūrimo projektą parengė Kalninis, jis buvo pagrindinis darbų vadovas. Pusė darbų buvo atlikta Ugalėje, kita pusė – Gdanske. Kalninis taip pat vargonus intonavo. Naujieji Pranciškonų vargonai turi du manualus, 29 registrus. Jų skambesys kiek skiriasi nuo įprastinių naujų instrumentų ir klausytojui, girdėjusiam senų Lietuvos ir Kuršo instrumentų skambesį, yra atpažįstamas bei artimas. Amato prasme Pranciškonų vargonai yra nepriekaištingi, o meninėmis skambesio savybėmis didžiųjų vokiečių įmonių fabrikatus net pranoksta. Dabar tai vieni „koncertiškiausių“ Vilniaus vargonų.
Prospektas (koncepcija Andžejaus Šadeikos), yra istorinio originalo, likusio Dauguose, kopija. Karalius Dovydas su arfa taip pat gana tiksli kopija. Bet štai su angelų skulptūromis lenkų menininkai pasilinksmino: už Dovydą jie dvigubai didesni. Du jų trimituoja (vienas sėdėdamas). Kiti du griežia styginiais - smuikininkas sėdėdamas, o violončelininkas... stovėdamas. Abu styginiai instrumentai tikri (!). Prospektas nudažytas aitriai mėlynais dažais...
Visi šie samprotavimai tėra gairės, mintys, kurias reikėtų puoselėti, kurios turėtų „tvyroti ore“. Reikia parengti bendrą pasiūlymą. Nieko gero neišeis, jei vargonų valdytojai veiks atsitiktinai, kas pasiduodamas abejotinų vargondirbių įtikinėjimams bei pažadams, kas įtikintas prekeivių elektroniniais prietaisais reklamomis. Sovietmečiu klebonai su meistrais, dažnai šarlatanais sutardavo ir darbus vykdydavo visaip vengdami viešumos. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl mūsų vargonų paveldas toks suniokotas. Neturėtų būti taip, kad meistras pats nusistato, ką mano daryti ir klebonas pasiūlymą priima pasikliaudamas vien meistro žodžiais. Užsakovai pirmiausia turi turėti bendrą planą, programą ir tik tada pasirinkti meistrus, geriausiai surengiant kvalifikuotus ir sąžiningus viešuosius pirkimus. Civilizuotuose Vakaruose tai yra įprasta. Suprantama, kad mūsų KPD vienas to organizuoti yra nepajėgus. Būtina sudaryti ne per didelę – 3-4 narių - prityrusių ir išmanančių reikalus ekspertų grupę. Toje grupėje turėtų būti tik tarptautinę reputaciją turintieji ekspertai, kurie ir pateiktų restauravimo programas. Pagal gana griežtą tvarką, ekspertų grupėje negali būti vargondirbių -praktikų, nes jie yra suinteresuota pusė. Lietuvoje tokių kaip ir nėra. Tačiau tokių žmonių, lengvai pasiekiamų „artimajame užsienyje“, rasti nesunku. Turint omenyje visokeriopą kultūrinę naudą, galiausiai tai būtų tikrai pigiau, nei dabartiniai išsidirbinėjimai.
Turėkime vilties, kad Vilnius vis dėlto bus vargonų miestu, tokiu, kuriame yra vargonų įvairovė, atspindinti miesto istoriją ir kultūrines tradicijas.