Pastarąjį penkmetį vargonų paveldosaugos srityje būta galybės nesusipratimų, o restauravimo reikalai tiek pašlijo, kad vargonų paveldas patyrė rimtų nuostolių.
Prieš porą metų kilo ūpas kai kuria patirtimi pasidalinti viešai. Rašinėlio antraštė pagal Sokratą: Žinau, kad nieko nežinau[1]. Paminėtas ir dar prieš Sokratą gyvenusio Konfucijaus teiginys, kad žinios yra žinoti, ką žinai, ir žinoti, ko nežinai. Žinia, su faktu, kad daugelis žmonių drąsiai sprendžia klausimus nežinodami, kad reikia žinoti, mes susiduriame kasdien. Per praėjusius kelerius metus buvo parengtos ir patvirtintos kelios vargonų restauravimo programos, deja, visai nekompetentingos. Tai netrukdė Restauravimo tarybai, ko gero šių programų net neskaičiusiai, programas patvirtinti. O „Lietuvos paminklai“ po „greituoju būdu“ surengtų viešųjų pirkimų, visus darbus pavedė vienam rangovui, tų programų autoriui. Padariniai, švelniai tariant, daugiau negu problemiški. Štai Pivašiūnų ir Telšių vargonai tiek radikaliai perdirbti, kad juos gali tekti apskritai iš paveldo registro išbraukti.
Tenka apgailestauti, kad tiek „Lietuvos paminklai“, tiek ir juos pakeitęs Kultūros infrastruktūros centras savo darbą atliko nepakankamai atsakingai. Viešųjų pirkimų praktiškai nebuvo. Viskas padaryta taip, kad rangovas būtų vienas ir tas pats. Per kelis metus teko prirašyti krūva raštų, laiškų, buvo rengta posėdžių, sudarinėtos tarybos, komisijos, darbo grupės. Po nesibaigiančių mano kliauzių, KIC‘as turėjo kažkaip reaguoti, juoba tuo domėjosi ir visokie STT.
Todėl 2021 metų sausio 19 d. speciali KIC‘o vadovybės skirta komisija parengė didelį, net 10 puslapių dokumentą, pavadintą MOTYVUOTA IŠVADA DĖL VARGONŲ RESTAURAVIMO VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ. Tuo metu kaip tik siautėjo Covidas, buvo karantinas. Taigi, MOTYVUOTA IŠVADA tuomet kažkaip liko be atgarsio, „praslydo“. Dabar pažiūrėjus, šioje IŠVADOJE yra įdomių dalykų, todėl nevėlu jas ir dabar peržvelgti.
Būdinga, kad specialioje komisijoje nebuvo nė vieno paveldosaugos autoriteto, jau nekalbant apie elementarų nusimanymą vargonų srityje. Šis dokumentas yra tikras sofistinių išvedžiojimų pavyzdys, kuomet autoriai teisininkas žino, ko jiems reikia, bet nelabai žino, kad tai yra.
Dokumentas yra dvejų dalių.
Pirmoji - Vargonų paveldosaugos reguliavimas. 34 punktuose pateikiami teoriniai samprotavimai.
Pirmiausia MOTYVUOTOS IŠVADOS autoriai pateikia elementarų Lietuvių kalbos žodyno apibrėžimą, kad vargonai – tai „pučiamasis muzikos instrumentas“. Jei po to jie būtų atsivertę dar ir LIETUVOS RESPUBLIKOS KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMĄ – gal būtų tiek laiko negaišę. Įstatyme aiškiai pasakyta, kad muzikos instrumentai yra vienas iš kilnojamųjų kultūros objektų (3 str., 5 punktas). Čia ir būtų galima dėti tašką.
Tačiau atrodo, kad darbo grupės užduotis buvo įrodyti, kad vargonams galima taikyti nekilnojamojo paveldo tvarkybos taisykles, kad turėtas vienas tikslas - įrodyti, kad visokie „mažos vertės“, „supaprastinti“ rengiami viešieji pirkimai vargonams puikiausiai tinka (apie vargonų viešuosius pirkimus yra ir minėtame straipsnyje KB, 2020 nr.11). Įstatymo teiginys, kad vargonai yra kilnojamas objektas, netiko. Todėl išvedžiojimai tęsiami. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 152 "Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo", vargonai priklauso statinių puošybai ir įrangai: Statinių puošyba ir įranga – tai bendros su statiniu kultūrinės paskirties puošyba (dekoras), dailės kūriniai, stacionari įranga ir reikmenys, skirti nekilnojamajai kultūros vertybei. (8 punktas). Toliau (8.4. punktas) išvardinama: religinės paskirties statinių įranga (altoriai, sakyklos, stalės ir t.t.) kartu su jai skirtais kilnojamaisiais dailės kūriniais, taip pat su statiniais susijusi technologinė įranga ir mechanizmai (bokštų laikrodžiai, vargonai ir t.t. ). MOTYVUOTOS IŠVADOS rengėjai padaro tiesiog saliamonišką išvadą: Tai reiškia, kad pagal savo prigimtį (mano paryškinta – R.G.) muzikos instrumentai vargonai laikytini Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis... Tokiu būdu kilnojamasis objektas muzikos instrumentas vargonai, atnešti į bažnyčią, keičia savo prigimtį! Ko neprirašysi, kai reikia pateisinti greituoju būdu surengtus viešuosius pirkimus.
MOTYVUOTOS IŠVADOS rengėjai, jei jau ėmėsi vargonų problematikos, pirmiausia galėjo pasidomėti, kas tai per daiktas, kokia jo tikroji prigimtis. Net ir lietuvių kalba yra pakankamai literatūros tiek apie muzikos instrumentus apskritai, tiek apie vargonus. Pvz., Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleisti Muzikos enciklopedija (2007), enciklopedinis žinynas Bažnytinė muzika (2011), Lietuvos paminkliniai vargonai (2019). Atsivertę sužinotų, kad vargonai sukurti antikos laikais III a. pr. Kristų, kad pradžioje jie buvę visai nedideli, nešiojami. Žlugus Romos imperijai, anuometiniai hydraulai ir pneumatikonai klestėjo ypač Bizantijoje, ypač buvo naudojami prašmatniose puotose kaip pramoginis instrumentas. Į Vakarų Europą grįžo VIII a., kai Bizantijos imperatorius padovanojo frankų imperatoriui gražius vargonus. Jie buvo pastatyti katedroje kaip puošmena. Netrukus vargonai jau pradėjo plisti tiek bažnyčiose, tiek turtinguose namuose. Jų buvo įvairaus dydžio, įvairios paskirties, stiliaus. Tačiau tai jų prigimties nepakeitė - vargonai kaip buvo, taip ir liko kilnojamu kultūros objektu. (Skliausteliuose priminsime, kad pagal LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMĄ nekilnojamo paveldo objektai turi savo teritoriją).
Kadangi daugelyje bažnyčių vargonai darniai ir harmoningai įkomponuoti į architektūrą ir tampa tarsi neatsiejama konkrečios bažnyčios dalis, iš šalies susidaro įspūdis, kad jie nekilnojami. Ypač, jei vargonai yra dideli, prilygstantys kelių aukštų namui. Nors dauguma vargonų yra padirbti atskirai ir bažnyčioje ar kitoje patalpoje tik surinkti. Būta galybės atvejų, kai vargonai buvo kilnojami iš vieno vietos į kitą. Būta ir taip, kad iš vienų vargonų į kitus kilnotos atskiros dalys ar mazgai. Dažniausias atvejis, kai senam mechanizmui susidėvėjus ar pasikeitus skoniui, į seną spintą įstatomas kitas, naujesnis, modernesnis instrumentas. Spinta, ypač, jei jos prospektas yra meniškas, kartais pergyvena kelis instrumentus. Bet tai vargonų prigimties vis vien nekeičia.
Vargonų spinta yra daiktas tvaresnis, nei joje esantis instrumentas, be to, žmonėms suprantamesnis – visi vargonus mato. Net paveldosauginės visuomenės didžiajai daliai (įskaitant Restauravimo tarybą) vargonų instrumento muzikinė dalis yra nepažįstama. Negana, kaip paveldo objektas net nevisai pripažįstama. Dar prieš porą dešimtmečių KVAD‘o vadovybė įrodinėjo, kad paveldas yra architektūrinė dalis, o instrumentinė yra nebe KVAD‘o, o vien pačių vargonininkų reikalas ir rūpestis. Bet ir tai vargonų prigimties nekeičia.
Šiaip ne taip vargonų paveldosaugos reikalai per 50 metų, atrodo, judėjo į priekį. Radosi minimali patirtis, ypač daug gelbėjo susikūrę platūs tarptautiniai ryšiai.
Sumaištis nejučia kilo 2017 metais, kuomet buvo paskelbti viešieji pirkimai Pivašiūnų vargonams restauruoti. Restauravimo programa savo nekomepetentingumu buvo tiesiog šokiruojanti. Teko aukštoms institucijoms parašyti atitinkamą raštą: Į barokinių Pivašiūnų vargonų spintą maždaug prieš 100 metų buvo įstatytas žinomo to meto Vilniaus vargondirbio Vaclovo Biernackio instrumentas. Santykinai gerai išsilaikęs, šis instrumentas pats jau yra vertingas ir saugotinas paveldo objektas. Pagal viešųjų pirkimų sąlygas XX a. pradžios vargonus numatyta pašalinti, o vietoje jų iš naujo atkūrinėti instrumentą pagal barokinį pavyzdį. Tai būtų didelis kultūrinis nuostolis, nes vietoje vertingo autentiško istorinio instrumento būtų padarytas pseudobarokinis naujadaras, kurio kokybės ir vertės neįmanoma nuspėti. Pagal dabartinius paveldosaugos principus taip nesielgiama. Buvo pateiktas ir pasiūlymas: Tuo tarpu būtina nutraukti viešuosius pirkimus ir atnaujinti tik parengus naują programą, atitinkančią paveldosaugos reikalavimus.
VšĮ „Lietuvos paminklai“, atlikę užsakovo vaidmenį, atsakė, kad visi dokumentai tvarkingi ir to pakanka. Buvo pasirašyta sutartis ir rangovas dirbo, nepasydamas nei savo paties parašytos programos, nei bet kokių paveldosauginių reikalavimų.
Vargonai nekilnojamojo paveldo registre minimi kaip vertingosios savybės (savybė – būdingas bruožas, ypatybė, požymis, bet ne medžiagiškas daiktas) o savybės nerestauruosi. Bet net ir tai padaryta be aiškios sistemos. Tų pačių Pivašiūnų vargonų apibūdinimas registre apskritai tarsi tyčia klaidinantis. Vargonai pateikti taip, kad būtų galima realizuoti kažkieno idee fixe – senoje spintoje su barokinius prospektu padirbti naujus barokinius vargonus. Bet nepamatyta, kad net ir techniškai tai nebūtų įmanomas sprendimas. O apie esančio vertingo ir gerai išsilaikiusio XX a. pradžios instrumento likimą – nė žodžio.
Po to sekė dar daug susitikimų, posėdžių, rašyta raštų. Susirinko šimtai lapų dokumentų. Jei kada kam bus įdomu, galės susipažinti valstybiniame archyve.
„Savybių“ klausimas buvo pajudintas gana rimtai. Galiausiai įsikišo Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK) ir 2018 m. balandžio 27 d. nusprendė siūlyti LR kultūros ministerijai įpareigoti Kultūros paveldo departamentą (KPD) prie Kultūros ministerijos vadovaujantis Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu registruoti vargonus Kultūros vertybių registre kaip kilnojamąsias kultūros vertybes.
KPD sureagavo: buvo sudaryta A. Dagučio vadovaujama darbo grupė vargonų statusui kultūros vertybių registre patikslinti. 2018 m. 1iepos 19 d. buvo surengtas šios grupės pasitarimas. Svarstyta Vargonų statuso Kultūros vertybių registre patikslinimo klausimas: ar vargonai, kaip atskiras Kultūros vertybių registro objektas turėtų tapti nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pastato) vertingąją savybę, ar vargonai, esantys vertingąja savybe, turėtų būti registruojami kaip kilnojamoji kultūros vertybė. Tarsi VKPK sprendimo nė nebūtų buvę.
Nutarta Pritarti galiojančiai praktikai, kai stacionarūs (!?) vargonai registruojami Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pastato) vertingoji savybė. Tuo būdu „dėjusi skersą“ ant Kilnojamųjų vertybių įstatymo, ant VKPK sprendimo, o ir ant sveiko proto, KPD darbo grupė muzikos instrumentą matė vien kaip „savybę“. Dar ir buvo pramanyti „stacionarūs“ vargonai, nors vargondirbystėje tokios sąvokos apskritai nėra.
Klausimui likus nesutvarkytam, 2019 birželio 3 d. Restauratorių sąjunga dar kartą priminė apie VKPK nutarimą. Tai 2019 m. birželio 14 d. buvo surengtas dar vienas KPD darbo grupės pasitarimas. Jame pirmiausiai prisimintas buvęs sprendimas „Pritarti galiojančiai praktikai, kai stacionarūs...“ Teko pirmiausia priminti, kad vargonai yra turintis didelę meninę vertą muzikos instrumentas ir jis pagal prigimtį (ir Įstatymą!) yra kilnojamas. Tai vienodai liečia visus instrumentus, nuo antikinių vargonų iki didžiųjų modernių vargonų.
Pasitarimo protokole yra iškalbingų minčių. A. Degutis pastebėjo, jog susiformavusi praktika yra tokia, jog vargonai gali būti ir kilnojami, ir nekilnojami, tačiau teigti, kad visi vargonai tik kilnojamieji, negalima. V. Kačinskas pastebėjo, kad Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme parašyta, jog vargonai yra instrumentas, bet vargonai ne tik instrumentas, įstatyme nieko nepasakyta apie vargonų prospektą, kuris yra neatskiriama vargonų dalis, išlaikanti vieningą stilistiką. Dar buvo pastebėta, jog [..] vargonai užima didelę bažnyčios pastato dalį ir daugumos sąmonėje yra laikomi nekilnojamais. Tvirti argumentai.... Viso tos peršamos išlygos, sąlygos „o, bet, tačiau, jeigu, turint omenyje...“ lygmenyje terodo nenorą (negebėjimą?) konstruktyviai mąstyti. Ir tą kartą darbo grupė nutarė palikti galioti 2018 liepos 26 d. Darbo grupės sprendimą: pritarti galiojančiai praktikai, kai stacionarūs vargonai registruojami Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (pastato) vertingoji savybė.
Šios „koncepcijos“ ydingumą ypač ryškiai parodė apgailėtinas Žemalės vargonų precedentas. Tai – vertingas XIX a. pradžios instrumentas, tuo metu restauruojamas, restauravimo metodika pažeidžiama, tačiau į registrą neįtrauktas. 2020-01-20 raštu kreipiausi į KPD, ragindamas skubiai Žemalės vargonus įtraukti į kultūros vertybių registrą.
2020-03-13 gavau Kultūros paveldo centro (KPC) direktoriaus laišką, kurį man persiuntė KPD. Buvau informuojamas, kad „Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vargonai šiuo metu yra restauruojami. Spręsti dėl jų kultūrinės vertės bus galima tik pasibaigus restauravimo darbams ir sumontavus vargonus pirminėje jų saugojimo vietoje.“ Tai, kad Kultūros paveldo centras pasiūlė nevertinti istorinių vargonų autentiškam pavidale, o laukti, iki jie bus restauruoti (o gal ir visai perdirbti) ir tik tuomet žiūrėti, ar jie „vertingoji savybė“, yra apgailėtinas dalykas. Ką nors absurdiškesnio (ir nemokšiškesnio) greitosiomis nesugalvosi![2]
Nesinori tikėti, kad KPD, KPC vadovybė nebūtų pajėgi tokių dalykų suprasti, todėl pradedi nejučia ieškoti, kam tai naudinga.
Kyla minčių, kad tai pirmiausia verslo interesas. Ypač tai akivaizdu, pavyzdžiui, kokio židinio ar koklinės krosnies atveju. Šie pagal įstatymą kilnojamieji objektai įrašyti kaip kokios nors patalpos „vertingoji savybė“. Statybinė įmonė, atėjusi remontuoti patalpą, žinoma, paprastą visos patalpos remontą pavadina restauravimu (su atitinkamais įkainiais), o panašūs objektai (ne „objektai“, tik „savybės“) žalojami. Visi žino, kad genrangovai purtosi specialistų.
Antroji MOTYVUOTOS IŠVADOS dalis skirta vargonų viešųjų pirkimų pateisinimui – įrodinėjimui, kad vsio zakonno.
Turbūt niekam nereikia aiškinti, kad suma, kurių pakanka gana rimtiems ir kvalifikacijos reikalaujantiems vargonų restauravimo darbams deramai atlikti, tiems darbams, kuriuos kadaise vadinta „bendrastatybiniais“, dažnai būna menkoka. Tuo tarpu rūpesčių rengiantis restauruoti vargonus nepalyginus daugiau. Pirmiausia, kiekvienas pretendentų objektą turi pamatyti savo akimis. Turi iš anksto susipažinti su restauravimo programa ir drauge su restauravimo taryba (konsultantu) ją aptarti. Tai trunka nemažai laiko, nes kitiems pretendentams galbūt toli atvažiuoti, o ir laiką reikia suderinti. Todėl kai viešieji pirkimams nustatomas 2 savaičių terminas, iš karto aišku, kad jie daromi pro forma, turint iš anksto numatytą laimėtoją. Dar pridursime, kad konkursas „supaprastintas“ (nors vertė 175 tūkst. eurų), o pateikta restauravimo programa yra visiškai nevykusi, profesionaliam vargondirbiui tegalinti sukelti nuostabą. Tokių viešųjų pirkimų nepavadinsi kitaip, kaip prasto skonio farsu.
Tai, kad pastarojo vargonų viešieji pirkimai praktiškai buvo fiktyvūs, faktas yra apgailėtinas. Tokią „elegantišką“ MOTYVUOTĄ IŠVADĄ buvo galima sukurti tik turint aiškų tikslą – pateisinti įvykusius viešuosius pirkimus. To nebūtų įmanoma, jei nebūtų prastumtas teiginys, kad „...vargonai laikytini... nekilnojamosioms kultūros vertybėms“. Tuomet ir suma iki 150 tūkst. pasirodo besanti „mažos vertės“, ir pirkime buvo nustatytas 2 savaičių terminas dokumentams pateikti pasirodo besąs normalus. Įdomi pastaba: Pažymėtina, kad pasiūlymų pateikimo supaprastintam atviram konkursui 7 darbo dienų terminas, nustatytas VPĮ (suvestinė redakcija nuo, 20'17-01-01 iki 2,017-07'-01) 89 straipsnyje, šiame pirkime buvo išlaikytas. Tampa visiškai aišku, kad MOTYVUOTOS IŠVADOS autoriai vargonų neskyrė nuo nedideliam stogo ar gabalo mūro tvoros remonto.
Ypač įsidėmėtini Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios vargonų restauravimo, konservavimo darbų viešieji pirkimai[3]. MOTYVUOTA IŠVADA: Šiame Pirkime buvo nustatytas 1 savaitės (7 dienų) terminas dokumentams pateikti. Pažymėtina, kad pasiūlymų pateikimo mažos vertės pirkimui terminas nustatytas Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašo 21.3.4 papunktyje yra 3 darbo dienos. Taigi, terminas šiame pirkime buvo išlaikytas.
Viešieji pirkimai paskelbti 2020 m. kovo 30d., pasiūlymas pateiktas kaip nurodyta - 2020 m. balandžio 6 d., kitą vokai atplėšti. Tarsi viskas teisinga. Bet juk tuo metu kilo pandemija ir buvo paskelbtas gana griežtas karantinas! Judėjimas ir bendravimas buvo suvaržytas. Ir iš trumpo termino, ir iš karantino fakto aišku, kad šie, kaip ir kiti MOTYVUOTOJE IŠVADOJE išvardinti viešieji pirkimai buvo akivaizdus blefas.
Visi „Motyvuotoje išvadoje“ paminėti viešieji pirkimai baigiasi išvada, kad Pirkimo organizavimo ir vykdymo neatitikties VPĮ įstatymui, kitiems viešuosius pirkimus ir vargonų restauravimą reglamentuojantiems teisės aktams nenustatyta. Tarkime, kad su tuo sutiksime. Geras advokatas sugebės įrodyti tai, kam jis kviestas.
Tačiau tikrai nenustatyta, kad tokie viešieji pirkimai būtų atitikę sveiko proto ir elementaraus padorumo reikalavimus.
Po MOTYVUOTOS IŠVADOS sutvėrimo praėjo du metai. Apie kokius nors atgarsius ar išvadas negirdėti. Tiesą pasakius, toks buvo tikslas – kad nieko nebūtų. Rodos, KIC‘ui neteko daugiau rengti viešųjų pirkimų vargonams. Bent jau Casparini perėmė KPD (nors rezultatas ne geresnis). Tačiau blogybės niekur nedingo.
Visos paveldosaugos Lietuvoje būklė ir jos tendencijos angažuotai visuomenei kelia vis didesnį rūpestį. Bendrosios humanitarinės kultūros nusigyvenimas ir statybų verslas kelia rimtą pavojų paveldo būklei. Tai ryškiai matoma viešoje miestų aplinkoje. Bet nemažiau nerimaujama ir dėl kilnojamojo paveldo objektų, esančių įvairiuose statiniuose. Nerimas ypač sustiprėjo pastaruoju metu, kai naikinamas Kultūros paveldo centras. Žinia, jis kartais dirbo nepatenkinamai (kad ir Žemalės pavyzdys), bet tai ne pačios Centro idėjos, o jos vykdymo trūkumas. Aiški, apgalvota apskaita – būtinas dalykas. Kai įvairiom progom buvo keliamas apskaitos klausimas, iš kart „nebūdavo“ tam lėšų... Nors vargonų apskaita vedama ne vienas dešimtmetis ir pagrindiniai duomenys seniai surinkti, net publikuoti. Liktų tik juos valyvai pateikti. Keistai atrodo, kai Kultūros vertybių registre vargonai pateikiami „Rūšis – nekilnojamas“. Per tiek metų neprisiruošė perskaityti įstatymo! Net ir kaip „nekilnojami“ jie tik retais atvejais bent kiek aprašomi. Bet tie aprašymai padriki, be sistemos, pilni netikslumų. O juk pagrindinė medžiaga seniai surinkta, beliko sutvarkyti bent jau elementarius duomenis. Dabar naiviai aiškinama, kad KPC funkciją perims KPD. Jau Centre vargas su specialistais, tai ko laukti iš KPD, kuris pats per pastarąjį metą visai nunyko. Dabar toną duoda vien vadybininkai ir teisininkai.
O ką nors daryti būtina – per didelius nuostolius pastaruoju metu patiria vargonų paveldas.
*Ne nauja, bet naujoviškai
[1] „Kultūros barai“, 2022 m. nr.11
[2] http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/67-apie-zemales-vargonus
[3] http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/68-r-gucas-viesieji-pirkimai-karantino-metu
Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.