Restauravimo taryba primygtinai pabrėžė, kad Prienų vargonų restauravimo programoje, be kitų jau minėtų trūkumų („negrabi“ kalba, neatlikti beprasmiai tyrimai, programoje nepatiekti finansiniai skaičiavimai) dar ir netinkamai paruošta restauravimo darbų metodika. Esą, nėra aprašomi technologiniai restauravimo darbų procesai, naudotinos medžiagos ir priemonės.
Metas išsiaiškinti, kaip Taryba supranta pačią metodikos esmę. Pagal ministro patvirtintą Tvarkos aprašą, Dailės vertybės tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų metodika – dokumentacija, kurioje pateikta Dailės vertybės tyrimo, konservavimo, restauravimo darbų technologija. Kadaise anuometinė Restauravimo tarybos pirmininkė D. Krūminienė paprašė papildyti programos reikalavimą Vargonus išvalyti paaiškinimu, kuo ir kaip valyti – dulkių siurbliu, šepetėliu, skuduru ir pan., nes tai ir esanti technologija. Kai kurių Tarybos narių įsitikinimu būtent tai yra labai svarbūs, kone lemtingi dalykai.
Įdomu, kaip Restauravimo taryba įsivaizduoja teisingą vargonų restauravimo metodiką. Pavartykime minėtą „pavyzdinę“ Prienų vargonų restauravimo programą. Jos autorius nepasirašė, tačiau palyginus programos tekstą – argumentaciją, sakinių struktūrą, leksiką ir kt. galima neabejoti, kad to paties eksperto buvo parengtos bei Restauravimo tarybos patvirtintos kitų pastarųjų metų (Pivašiūnų, Telšių, Ž. Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios) vargonų restauravimo programos.
Visų šių programų METODIKOS yra tiek panašios, kad galima žiūrėti į bet kurią. Visos padarytos pagal vieną kurpalių, ištisais punktais kartojamos. Tiek „pavyzdinės“ , tiek ir visose kitose programose pateiktą METODIKĄ daugiausia sudaro bendri dalykai, kuriuos bet kuris žmogus, meistraujantis vargonus ir pretenduojantis tapti restauratoriumi, paprastai žino dar iki pirmojo susitikimo su Atestavimo komisija. Kiekvienoje tų programų net po porą kartų kartojamas nurodymas, kad vargonų tyrimo ir restauravimo darbus gali atlikti tik atestuoti vargonų restauratoriai arba atestuoto restauratoriaus vadovaujami vargonų meistrai. Tai yra įstatymo reikalavimas, tai kurių galų kiekvienoje programoje po porą kartų kartoti? Be to, jeigu jie atestuoti, kam reikia kiekvienoje programoje dėstyti elementarius dalykus? Juk jau trečios kategorijos atestavimo reikalavimuose visa tai su kaupu išvardinta.
„Pavyzdinės“ Prienų programos METODIKĄ sudaro 1.109 žodžiai. Didžioji dalis yra vadovėlinių tiesų kartojimo ir tuščiažodžiavimas. Tokie nuolat, kiti net po porą kartų kartojami „svarbūs“ metodiniai ir technologiniai nurodymai, kaip antai prieš ardant kiekvieną dalį atsargiai šepetėliu nuvalyti dulkes, smulkias šiukšleles, tinko gabalėlius. Nepažeisti instrumento vertingųjų autentiškųjų dalių ir nepadaryti neatstatomos žalos. Arba – išvalyti visą vargonų vidų ir atskiras dalis dulkių siurbliu, šluostėmis nuo susikaupusių dulkių ir šiukšlių (naudojant mišinį: vanduo ir spiritas 1: 1 ir glicerino 5-6 lašai 100 ml). Labai svarbus nurodymas karštu vandeniu pašalinti remonto metu užklijuotus popierius nuo vamzdžių liemens. Suspaustu oru išvalyti iš vamzdžių dulkes, iš išorės nuplauti vandeniu ir po to sausai nušluostyti. Tokie pamokymai primena vaikų darželį.
Vargonai yra didelis ir iš įvairių dalių sudarytas objektas, kuriam valyti pats restauratorius išsivalys pagal aplinkybes. Reikia nepamiršti, kad turi dirbti žmonės, kurių kompetenciją privalėjo patikrinti Atestavimo komisija. Kitas dalykas, kad pačios Komisijos kompetencija šioje srityje yra su dideliu klaustuku. Neturėdama pakankamai žinių vargonų restauravimo klausimais, ji atestuoja „iš akies“, remdamasi daugiau „politine valia“.
Kas yra ta vargonų restauravimo technologija? Tyrimų technologija? Kokios gali būti istorinių ar organologinių tyrimų technologijos? Neabejotinai, restauruojant vargonus, tiksliau, rengiant programą svarbiausi yra istoriniai tyrimai, nes juose dažniausiai glūdi atsakymas į daugumą klausimų, pradedant medžiagomis ir baigiant intonavimo ir derinimo ypatumais.
Apgailėtiną situaciją, kai vargonams bandoma primesti jiems visai nepriimtinus, ydingus dalykus, suponavo ilgametė tradicija, kurią prieš porą metų dar kartą įtvirtino Ministro įsakymu patvirtintas KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠAS[1]. Pagal šio Aprašo punktą 5, dailės kūriniai suprantami (?!) kaip molbertinė ir sienų tapyba (paveikslai, freskos, mozaikos, sgrafitai, dekoratyvinis meninis dažymas, vitražai ir kt.), [...], stacionarūs meniniai baldai ir įranga (altoriai, sakyklos, klausyklos, klauptai, vargonai, krikštyklos, kilnojamieji altorėliai ir kt.), muzikos instrumentai (vargonai, varpai ir kt.), kiti... Pagal viršesnį teisinį aktą - LIETUVOS RESPUBLIKOS KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ APSAUGOS ĮSTATYMĄ (1996 m. sausio 23 d. Nr. I-1179) 3 str. muzikos instrumentai yra kilnojamoji kultūros vertybė – kultūros objektas, vienas iš 14 išvardintų objektų atskirai nuo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių.
Kai Tvarkos aprašo rengėjai muzikos instrumentus „suprato“ kaip dailės kūrinius, reiškia, kad jie nesuprato esmės. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad, skirtingai nuo dailės kūrinių, muzikos instrumentai turi veikti, būti „gyvi“. Todėl tai atskiras dalykas, ir jų restauravimui, keliami keik kiti uždaviniai. „Suprasdami“, neva muzikos instrumentai yra dailės kūriniai, Aprašo rengėjai parodė, kad nesupranta elementarių dalykų. Negana, dar ir patį Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymą gana rimtai pažeidė: du skirtingus įstatymo punktus sukišo į vieną.
Pagal ministro Įsakymą Restauravimo programas tvirtina, darbo procesą, kokybę kontroliuoja bei darbą priima Kultūros ministro skiriama Restauravimo taryba. Ministerijai, Aprašo rengėjams mažiausiai rūpėjo (ir rūpi), kad ministro įsakymu skiriama savotiška „vaivorykštinė“ taryba esminių muzikos instrumentų klausimų nesupranta. Taryba sudaryta iš įvairių specialybių restauratorių. Jie yra savo sričių žinovai ir jų kompetencija savais klausimais abejonių nekelia. Nors ir čia atsiranda dviprasmių situacijų. „Kuruodami“ savąsias sritis, savo nuomonę ir išvadas jie pateikia kaip visos Tarybos nuomonę, kalba institucijos vardu (kitų specialybių Tarybos nariai paprastai mažai domisi). Tuomet vieno tarybos nario nuomonė (ir interesai) tampa viršesni, nors restauratorius, apie kurio darbą kalbama, galbūt savo kompetencija ir patyrimu Tarybos narį pranoksta.
Muzikos instrumentai – ne šios Restauravimo tarybos sritis, apie šiuos dalykus spręsti profesionaliu lygmeniu spręsti vargu bau pajėgi. Deja, lyg niekur nieko rašosi ant programų vertinimo protokolų jų, ko gero, nė neskaitę. Todėl vargonų programose tiek niekų ir nekompetencijos. Kadangi tarp dailės kūrinių ir muzikos instrumentų yra principinių skirtumų, reikalavimas muzikos instrumentus restauruoti pagal dailės kūrinių restauravimo tvarką yra iš esmės ydingas ir paveldui teatneša nuostolių.
Seni muzikos instrumentai būna daugiau ar mažiau sudėvėti. Svarbiausias klausimas, ar įmanoma juos sutvarkyti taip, kad būtų galima ir naudotis, ir tuo pačiu būtų pakankamai išsaugotas jų autentiškumas.
Optimalaus santykio tarp originalo išsaugojimo ir funkcijos paieškos yra nesibaigiantis klavišinių muzikos instrumentų restauratorių ir atlikėjų galvos skausmas[2]. Atlikėjai - vargonininkai, pianistai paprastai nori patogiai ir sklandžiai veikiančio instrumento ir daugiau vertina jų „prekinę vertę“, nekaip autentišką istorinę medžiagą. Vertinimai tuo požiūriu labai priklauso nuo vargonininko gebėjimų, išsilavinimo, akiračio. Atlikėjui, pretenduojančiam griežti istoriniais instrumentais, dera turėti ne tik daug plačių organologinių bei istorinių žinių, bet ir turėti bent elementarų supratimą amato klausimais. Išsilavinęs vargonininkas pažįsta istorinių vargonų ypatumus ir sugeba jais pasinaudoti.
Menkesnio išsilavinimo vargonininkai, pavyzdžiui, pyksta, kad kietos mechaninės jungtys barška ir piktinasi, kad vargonai yra blogai restauruoti, t.y. nepritaikyti prie jų gebėjimų. Tuo tarpu tokiam atvejui yra speciali grojimo technika, tereikia išmokti.
Būna, vargonai sunykę tiek, kad neįmanoma padaryti juos veikiančiais nepakeičiant didžiosios dalies autentiškų išlikusių elementų. O instrumentas yra istorinė vertybė. Tuomet jis gali būti paliekamas kaip muziejinis eksponatas ir daroma jo kopija. Su vargonais tai pasitaiko retai, bet kitiems muzikos instrumentams – įprasta praktika.
Vargonų restauravimo metodika Europoje yra suprantama kaip tinkamo konceptualaus sprendimo priėmimas[3]. Jis sudaro vargonų restauravimo metodikos esmę. Dauguma senų vargonų buvę parstatyti, sudarkyti, išplėsti ir jų restauravimas kelia sudėtingus, kartais net prieštaringus uždavinius. Nepakankamas supratimas ir įsigilinimas būtent šiame etape sudaro didžiausius nepataisomus nuostolius. Lietuvoje pastaraisiais metais tai matome akivaizdžiai.
Europoje programą parengia užsakovo pakviestas restauravimo specialistas. Tai - turintis patirties ir, svarbiausia, reputaciją žmogus. Programoje išdėstomi principiniai, konceptualūs dalykai (metodika). Šią metodiką aptaria „darbo grupė“ – trys-keturi šios srities žinovai. Kadangi visi jie yra specialistai, daugelio dalykų nei aiškinti, ne detalizuoti nereikia, visi supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Tokių „metodinių nurodymų“, kaip atsargiai šepetėliu nuvalyti dulkes, smulkias šiukšleles, tinko gabalėlius, prityrusiems profesionalams į galvą neateina atskirai pasakoti.
Restauravimas yra procesas (ar reikia aiškinti?). Europoje šalia restauratoriaus visuomet būna paveldosaugos institucijos aprobuotas žinovas (ekspertas), kuris restauravimo procesą nuolat seka. Kuomet reikia priimti programą ar kitus atsakingesnius sprendimus, pakviečiamas minėta darbo grupė. Lietuvoje visą procesą sekti būtų Restauravimo tarybos priedermė. Kadangi mūsų Taryba muzikos instrumentų srityje yra nekompetentinga, restauratorius praktiškai paliekamas veikti savo nuožiūra. Įdomu būtų pamatyti Restauravimo tarybos pastabas apie Pivašiūnų arba Telšių vargonų restauravimo eigą, kur kažkodėl buvo dirbami darbai visiškai kiti, nei išvardinti restauravimo programose.
Tik tuomet, kai programa aptarta ir aprobuota, gali būti rengiami viešieji pirkimai ir parenkamas rangovas, pradedami darbai - vargonai ardomi ir išgabenami (arba ne) į dirbtuvę. Ir tik tada atsiranda galimybė pagrindines vargonų dalis (oro skirstymo dėžes) atidaryti, nustatyti jų būklę ir parinkti restauravimo būdus. Sutartasis žinovas (ekspertas) arba darbo grupė privalo būti šalia ir reguliariai sekti darbų eigą - daugelį klausimų tenka aptarti jau restauravimo metu. Prienų vargonų restauravimo programoje taip ir buvo parašyta: detaliau aptarti tvarkymo metodus reikės dirbtuvėje pažiūrėjus visas dalis, nustačius jų būklę ir aptarus darbų pobūdį platesniame specialistų rate. Tačiau KPD Restauravimo taryba nurodė, kad šie procesai turėjo būti atlikta iki Programos rengimo, „tvarkymo metodai“ pateikti Metodikoje. Pagal Tarybą, programos rengėjas turėjęs pats išardyti vargonus, atidaryti oro skirstymo dėžes, apžiūrėti, smulkiai aprašyti ką radęs, dar ir darbų kainą sulig APRAŠO taisyklėmis pateikti. Viešuosius pirkimus laimėjusiam restauratoriui tektų perimti krūvą išardytų vargonų dalių. O gal programos rengėjas turėtų prieš viešuosius pirkimus išardytus vargonus surinkti? Būtų gerai jei Restauravimo taryba suprastų ką parašius...
Restauravimo taryba turi teisę kviestis specialistų iš šalies. Bet neteko girdėti, kad ji būtų kada nors ta teise pasinaudojusi. Priešingai – Prienų vargonų programą išvertus į vokiečių kalbą, gavus tarptautiniu mastu pripažintų specialistų atsiliepimus, pridėjus tų atsiliepimų vertimus į lietuvių kalbą, Restauravimo taryba dar padarė pastabą, kad tekstas Programoje turi būti pateiktas valstybine kalba. Tarsi pateikiant visą programą ir užsienio ekspertų nuomonių tekstus greta teksto lietuvių kalba pridėjus ir kita (šiuo atveju vokiečių), būtų pažeistas valstybinės kalbos įstatymas.
Restauravimo taryba vėl priminė, kad privalu remtis vien KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠU, nes "Europoje priimtos metodikos" gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, bet ne teisės aktais, kuriais vadovaujantis, rengiamos Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo programos ar darbų ataskaitos. Tarybai vertėtų žinoti, kad pagal Europoje priimtą metodiką dirba visi civilizuotų šalių vargonų restauratoriai. Kodėl Lietuva turi būti išimtis?
Kodėl kažkas ministerijoje ar KPD „suprato“, kad muzikos instrumentai yra dailės kūriniai? Kažin, ar tai vien dėl nepakankamo išmanymo? Greičiausia suveikė nuojauta, kad bandymas gilintis sukomplikuotų „tvarų“ administracinio aparato funkcionavimą. Atsirastų naujų rūpesčių, naujos atsakomybės. Tektų parengti kitą RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ, specialiai skirtą muzikos instrumentams. Kas jį parengtų? Tektų sudaryti kitą Restauravimo tarybą. Iš ko ją sudaryti? Žinoma, galėtų dabartinė Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija jų šiek tiek priatestuoti. Komisijai, kurioje nėra nė tikro vargonų specialisto, tai nebūtų naujiena, kad tik „politinė valia“ būtų...
Europoje tie reikalai seniai tvarkomi kitaip.
Vokietijoje yra Vereinigung der Orgelsachverständiger Deutschlands - Vargonų žinovų (patarėjų, mes sakytume ekspertų) susivienijimas, jungiantis apie 300 narių. Tikslai yra ekspertų bendradarbiavimo rėmimas ir skatinimas per konferencijas, kursus, leidinius, taip pat ekspertų mokymas, tobulinimas ir, galiausiai, bažnyčių vadovų bei paveldosaugos įstaigų konsultavimas, ekspertinių nuomonių vargonų klausimais rengimas. Kadangi Vokietijos kraštų Bažnyčios vargonų klausimams turi savus patikėtinius, susivienijimas rūpinasi jų kompetencija. Paprastai tai žmonės, ilgamete kvalifikuota ir visiems matoma veikla susikūrę tvirtą reputaciją. Ne vienos krašto bažnyčios vargonų patarėjai yra aukštųjų mokyklų profesoriai. Valdžios įstaigos į jų veiklą nesikiša, jau nekalbant apie "politinės valios“ primetinėjimą. Panašus susivienijimas yra Norvegijoje.
Švedijos vargonų paveldosauga remiasi beveik išimtinai meistrų ir ekspertų reputacija. Kadangi šioje srityje dirbančiųjų yra nedaug, visi tarpusavyje pažįstami, bendrauja, dirba atvirai, klausimus sprendžia tarpusavio diskusijose. Dažnai į svarbesniųjų projektų patarėjų grupes įtraukiami kitų šalių specialistai. Administracijos ir paveldo įstaigų funkcija yra sudaryti sąlygas jų sprendimams vykdyti. Panašiai susitvarkė latviai ir estai[4]. Niekur nėra taip, kaip Lietuvoje, kur arbitras, priimantis sprendimą vargonų restauravimo metodikos klausimais, būtų administracijos pareigūnas.
Europoje, bent jau „artimajame užsienyje“ vargonų restauravimo žinovų tikrai nėra daug. Galima sakyti, kad visi vieni apie kitus žino, daugelis tarpusavyje bendrauja. Mes turėjome ir tebeturime gerus ryšius su pripažintais Europos specialistais. Atrodo, galėtume dirbti neblogiau. Deja, KPD bendradarbiavimo vengė. Kiek teko pastebėti, bendrauti nesisekė – gal per aukštai profesinė kartelė, kyla per sunkios užduotys, gal atsiradęs diskomfortas dėl pernelyg didelių mentalinių skirtumų. Bet svarbiausia kliūtis kvalifikuotai, europietiškai spręsti vargonų paveldosaugos klausimus yra senas įsitikinimas, kad nieko negali būti padaryta be viršininkiausios valios, kad užimamos pareigos yra kompetencijos sinonimas. Toks „metodikos“ nurodymas, kaip sumontuoti atskiras vargonų dalis naudojant plaktuką, vinis, reikalingas ne restauratoriui, o administracijos atstovams, kad jie patys sau susidarytų įspūdį, jog pakankamai supranta, net gali duoti patarimų ir priiminėti sprendimus. Tuo būdu palieka galimybė savo rankose „laikyti vadeles“. Kai Europoje sprendimų priėmimas yra profesionalų prerogatyva, pas mus, posovietinėje visuomenėje paskutinis žodis, lemiantis restauravimo metodiką ir principus, priklauso administracijai. Net jei šie apie muzikos instrumentus nei ką žino, nei nori žinoti.
Jeigu ir toliau nebus sukurta tinkama muzikos instrumentų paveldosaugos ir restauravimo tvarka, teks taikytis su neišvengiamais vargonų paveldo praradimais.
[1] Apie tą APRAŠĄ jau teko, jam tik pasirodžius parašyti kelias pastabas. Jos buvo paskelbtos „Kultūros baruose“ („Apie restauravimą ir grafomanų klubą“ 2020 nr.9).
[2] Neseniai Kultūros ministerijos buvo parengti FORTEPIJONŲ RESTAURATORIAUS KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI. Iš esmės juose atsispindi ta pati nekompetencija, kaip ir vargonų problematikoje. Apie tai plačiau - http://www.restauratoriusajunga.org/idomu/14-idomu/107-r-gucas-apie-fortepijonu-restauravima.
[3] žr. Harald Vogel. Kriterien für die Restaurieung historischer Orgeln. Die Orgel als europäisches Kulturgut. Verlag Organum Buch, Öhringen, 2007.
[4] Šiomis ir panašiomis temomis: R.Gučas, Corruptissima res publica plurimae leges – 2, Kultūros barai. 2017, nr.5
Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.