Pagal KILNOJAMŲJŲ KULTŪROS VERTYBIŲ TYRIMO, KONSERVAVIMO IR RESTAURAVIMO TVARKOS APRAŠĄ (patvirtintas Kultūros ministro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-331), prie Restauravimo programos turi būti pridėta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina.
Sovietmečiu normatyvų (įkainių) klausimas visoje imperijoje buvo nekvestionuojamas kaip ir pats brandusis socializmas. Įmonės būdavo specialūs normavimo skyriai, kurie neva kapeikos tikslumu apskaičiuodavo dirbinių kainas.
Ir anuomet imperijoje buvo atsiradęs ne vienas entuziastas, norėjęs dirbti vargonus. Bet negalėjo nė pradėti, nes nebuvo valdžios patvirtintų vargonų normatyvų. Atėjus į Paminklų restauravimo trestą kurti vargonų dirbtuvės, išeitį pavyko rasti, bet tai atskira tema. Tresto viršininkijoje net buvo tokių, kurie priekaištavo, girdi, nereikėjo imtis dirbti darbų, kuriems nėra įkainių. Nekartą įvairių įstaigų atstovai, atvykę į Vilnių iš tolimų imperijos kampų, matydami, kad dirbame vargonus, prašė mūsų įkainių. Nedavėm, išsisukinėjom. Patvirtintų įkainių ir nebuvo. Kiekvieniems vargonams darėm (blefavom) naujas ilgas kalkuliacijas su gana tiksliai aprašytais darbais ir sugaištu laiku (su koeficientu 2). Susidarydavo šimtai puslapių.
Atrodė, kad, sulig socializmo žlugimu, visas tas blefavimas baigsis ir bus galima pereiti prie europietiškos patirties. Iš karto po Kovo 11-sios evangelikų Bažnyčios rūpesčiu į Lietuvą atvyko vokiečių specialistai pasidairyti, padėti mums pereiti prie vakarietiškos praktikos. Atvežė ir literatūros vargonų kainodaros klausimais. Europoje savo darbo kainą meistras apskaičiuoja pats, atsižvelgdamas į savo aplinkybes.
Tačiau sovietizmas ir brandusis socializmas, matyti, jau mūsų genuose: 2007 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-683 buvo patvirtinti Vargonų tvarkomųjų paveldosaugos darbų medžiagų, mechanizmų ir darbo sąnaudų normatyvai - PTR 4.01.24:2007. Mūsų artimiausi kolegos latviai ir estai jau seniai tokius tik blogame sapne susapnuoja.
Tie normatyvai - 13.000 žodžių „veikalas“. Mes, brandaus socializmo laikų brežnevinės „zakalkos“ restauravimo darbų vykdytojai tokius vadindavome didžiaisiais nesąmonių rinkiniais. Anuomet juodasis humoras buvo savotiškas gelbėjimosi ratas. Bet dabar, kai 30 metų esame Europoje, laisvi galvoti ir veikti, bet likome prie to paties, liūdna. Kaip užkalkėję turi būti smegenys, kad į tokius normatyvus būtų žiūrima rimtai. Atrodo, kad ministerijos, KPD pareigūnai negali nesuprasti, jog tie normatyvai yra visiškas blefas. Situacija, kai tiek rimtų žmonių, žiūrėdami vieni kitiems į akis, lyg niekur nieko skiedžia, yra tiesiog žeminanti.
Kas pastarąjį vargonų PTR‘ą 4.01.24:2007 sutvėrė, nežinia. Viena aišku, kad tai darė žmogus, vargonų nei rimtai dirbęs, nei restauravęs, tačiau apie juos žinojęs tiek, kad pavyko administracijai prisistatyti dideliu žinovu. Bent jau vargonų srityje (vargonų reikalai man aktualiausi) šie normatyvai yra visiškai netinkami, nes visiškai neatitinka darbų eigos ir net jų pobūdžio. Tačiau, jei parengti normatyvus būtų pasiūlyta išmanančiam, jis tiesiog atsisakytų. Kai 2000 m. tuometinė KPD direktorė Diana Varnaitė išsiuntinėjo projektą įvairiems asmenims ir institucijoms, Kultūros ministerija nurodė klausimą aptarti su Švedijos specialistais. Su jais tada buvo glaudžiai bendradarbiaujama. KPD rado pretekstų to nepadaryti, nes jautė, kad pasirodytų kvailokai. Neklydo – parodžius tuos „normatyvus“ švedų specialistams, jie tik giliai atsiduso: jūsų laukia dar ilgas kelias į Europą.
Kaip rimtą Prienų vargonų programos trūkumą Restauravimo taryba nurodė, kad ji neatitinka 7.2.6 punkto - nepateikta sąmata su tyrimų, konservavimo ir restauravimo darbų skaičiuojamąja kaina, kuri turi būti apskaičiuojama vadovaujantis normatyvais, nurodytais Paveldo tvarkybos reglamentų sąraše.
Reikalavimas kartu su restauravimo programa pateikti sąmatą yra visiškas nesusipratimas! Kiekvienam turėtų būti aišku, kad pirmiausia turi būti parengta ir patvirtinta pati programa. Tik sutarus, kokie darbai bus dirbami, galima kalbėti apie tai, kiek jie kainuos. Žinoma, rūpinantis lėšomis, apytikslę kainą pageidautina tai numanyti, bet tam ir yra specialistai su plačiais ryšiais už Lietuvos ribų, kurie maždaug žino (ar gali sužinoti) kiek panašūs darbai yra kainavę kitur Europoje. Tačiau apie realią kainą tegali nustatyti tik sąžiningai surengti viešieji pirkimai. Skirtingų firmų (rangovų) kainos, priklausomai nuo patirties, darbo kokybės, patikimumo, reputacijos paprastai skiriasi. Ir nemažai.
Gerai organizuoti restauravimą yra nelengvas dalykas. Nepakanka apie viešuosius pirkimus vien formaliai paskelbti internete ir laukti pasiūlymų. Ir dar teduodant vos porą savaičių pateikti dokumentams. Aišku, kad per tokį trumpą laiką dokumentus gali pateikti tik tas, kas yra iš anksto informuotas. Atsakingas užsakovas pirmiausia turėtų pats susirinkti žinių apie potencialius rangovus ir juo kviesti dalyvauti viešuose pirkimuose. Visiems turi būti duota pakankamai laiko tiek susipažinti su objektu, tiek ir su restauravimo programa.
Viešųjų pirkimų dalyviams darbui skirta (turima) suma apskritai neturėtų būti žinoma. Finansiniai reikalai turėtų būti užsakovo, mokančio pinigus, (KPD, KIC, savivaldybės) ir rangovo tarpusavio derybų reikalas. Tokie dalykai, kaip kainos, Restauravimo tarybos turėtų visiškai neliesti.
Ryškiausias pagal dabartines taisykles suorganizuoto viešųjų pirkimų pavyzdys - Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai. Perkančioji organizacija KPD „iškomunikavo“ pranešimą apie viešuosius pirkimus. Pridėti dokumentai, tarpe jų Restauravimo programa. Numatoma bendra vertė – 241917, 36 EUR. Cento tikslumu - fenomenalūs skaičiuotojai! Viešųjų pirkimų paskelbimo diena - 2020-09-16. Dokumentų priėmimo terminas – 2020-10-05. Taigi, 13 darbo dienų skiriama potencialiam rangovui aptikti skelbimą viešųjų pirkimų portale, gauti medžiagą (Restauravimo programą), ją gerai išstudijuoti, nuvažiuoti į į objektą, susipažinti su laukiančiais darbais, parengti krūvą dokumentų. Kūdikiui aišku, kad tai per tokį trumpą laiką tai neįmanoma. Jei pridėsime tai, kad toji programa visais atžvilgiais nekompetentinga, tiesiog piktybiška, tampa aišku, kad tikrų viešųjų pirkimų, tikrų tikro restauratoriaus paieškų net nemanyta surengti. Rangovas buvo numatytas iš anksto, jis ir neva „programą“ pats sau pasirengė. Pridėta ir LOKALINĖ SĄMATA – būdingas nesąmonių rinkinys su gana ryškiomis aferos intarsijomis. Suma žiniaraščiui – 299973, 80 EUR (dar 58056,44 eurų daugiau). Apie 2010 metus, bandydami ieškoti lėšų tarptautiniuose fonduose, drauge su švedų ir vokiečių restauratoriais paskaičiavome, kad reikalinga suma 120000 EUR. Taigi, dabartinę „pagal normatyvus apskaičiuotą“ kainą galima suprasti kaip „lėšų įsisavinimą“ (nenorėdami turėti rūpesčių su teisininkais, žodžio „plovimas“ nevartokime).
Jeigu užsakovas yra privatus asmuo, bet koks kišimasis į finansinius klausimus apskritai neleistinas , nes privatus gyvenimas neliečiamas. Kadangi Bažnyčia ir religinės bendruomenės veikia privatinės teisės pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo diktuoti Bažnyčiai pareigą paisyti kokių nors „normatyvų“ ir viešai aptarinėti su privačiais finansais susijusius klausimus. Tai suponuoja Konstitucija.
Prieš tris metus žinomas švedų vargonų ekspertas Göranas Grahnas lankėsi Lietuvoje ir Kultūros ministerijai įteikė laišką, kuriame žvilgsniu iš šalies apibūdino vargonų būklę Lietuvoje. Dėl finansinių reikalų, jis atkreipė dėmesį, kad trumpi viešųjų pirkimų terminai ir kietakakčiai sovietizmo inspiruoti normatyvai apsunkina konkurenciją, o dokumentai vien lietuvių kalba iš užsienio firmų atima galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Atrodo, kad europietiškos viešųjų pirkimų taisyklės valstybės finansuojamuose projektuose yra visiškai apeinamos.
Aišku, kad visi tie „normatyvai“, kaip ir daugybė kitų biurokratinių fantazijų, reikalingi vien administracijos aparatui, kad jis galėtų vaizduoti esąs reikalingas, dirbantis naudingą darbą, neva rimtai prižiūrintis visą procesą, apskritai, patenkintų savo perversinę kontrolės aistrą.
GUČAS Rimantas
(g. 1942 08 22 Kaune)
Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.
Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.