Radosi nebloga proga pasidalinti mintimis apie kilnojamojo paveldo restauravimo reikalus, šį kartą daugiau kreipiant dėmesį į restauravimo programas. Nors dėmesio centre bus muzikos instrumentų, ypač vargonų klausimai, kai kas gali būti aktualu ir dailės kūrinių restauratoriams. Kadangi vargonai yra platų problematikos ratą apimantis objektas, nekilnojamojo paveldo specialistai gal taip pat rastų čia sau ką nors įdomaus.
Prienų bažnyčia, veiklaus klebono rūpesčiu nutarė sutvarkyti vargonus. Su šiais vargonais teko susipažinti dar 1972 m., o po to dar kelis kartus aplankyti, patirti, kaip jie buvo perdirbti.
Prienų vargonų atkūrimas nei metodiniu, nei amato požiūriu - darbas nesudėtingas. Pats objektas paprastas. Tai buvo kuklūs, tačiau tvarkingi XX amžiaus pradžios žinomo meistro Jono Garalevičiaus (1871-1943) vargonai, nieko labai neišsiskiriantys iš kitų to meto mažų bažnytinių instrumentų. Patvarkyti, prižiūrimi jie dar galėjo ilgai tarnauti. Tačiau apie 1982 metus Prienuose gyvenęs Antanas Marcinkevičius juos gana drastiškai perdirbo: vieno manualo instrumentą padidino iki dvejų manualų, mechaninę traktūrą pakeitė į elektrinę. Darbas buvo visais atžvilgiais prastas, nuo pat pirmosios dienos perdirbtieji vargonai nei gerai skambėjo, nei veikė. Tačiau jie buvo paveldo registre, į kurį įtraukti dar tada, kai nebuvo sugadinti. Juos gal net būtų buvę galima iš paveldo registro išbraukti. Tačiau tai nebūtų ką labai keitę - Garalevičiaus vargonus atkurti vertėjo, nes tai buvo optimalus nedidelės bažnyčios instrumentas.
Dirbti užsakovas – bažnyčios klebonas buvo sutaręs su Marijampolės meistrais A. Stepanausku ir G. Pilypaičiu, turinčiais dešimtmečių patirties ir restauravusiais bei pastačiusiais naujų per 20 vargonų. Amato prasme marijampoliečių darbai aukštos kokybės, taigi, pasirinkimas buvo visiškai teisingas. Lėšų Bažnyčia susirinko pati, tai jokių ypatingų formalumų nereikėjo.
Klebono prašomas parašiau programą, kurioje buvo išdėstyta atkūrimo koncepcija ir atliktini darbai. Kadangi iš J. Garalevičiaus išliko tik kiek perdirbtos oro skirstymo dėžės ir dalis vamzdžių, užduotis gana paprasta: dėžės ir vamzdžiai ypatingų uždavinių nekėlė, juos reikėjo restauruoti įprastiniais būdais. Visa kita (traktūrą, griežykla, ortakius) teko padaryti naujai. Kad mažiau būtų abejonių ir norėdamas pasitarti su profesionalais, išverčiau savo programą į vokiečių kalbą ir išsiuntinėjau pažįstamiems specialistams į Vokietiją, Latviją ir Švediją. Jie savo šalyse ir tarptautiniu mastu yra pripažįstami autoritetai, parengę ne vieną dešimtį restauravimo programų ir turintys ilgametę vadovavimo restauravimo darbams patirtį. Visi ne kartą buvę ir dirbę Lietuvoje, gerai pažįsta mūsų vargonus. Jų nuomone, manoji programa esanti tinkama, turėjo tik neesminių pastabų. Savo išvadas ir nuomonę pateikė raštu. Jos, išverstos į lietuvių kalbą, pridėtos prie programos.
Šią programą Restauravimo taryba atmetė. Pagrindinis priekaištas – programa parengta ne pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo tvarkos apraše išvardintus punktus, o pagal Europoje priimtą metodiką. Esą "Europoje priimtos metodikos" gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, bet ne teisės aktai, kuriais vadovaujantis, rengiamos Kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimo, konservavimo ir restauravimo programos ar darbų ataskaitos. Taryba, tiksliau jos sekretorė atsiuntė pastabas, kurios gana iškalbingos ir vertos aptarimo.
Netiko beveik niekas – užduotis, metodika, pasigesta cheminių, biologinių tyrimų, sąmatos, sąmatos ekspertizės ar privačių lėšų patvirtinančio rašto ir t.t. Nurodė atkreipti dėmesį į stiliaus klaidas: tekstas turi būti rišlus ir aiškiai suprantamas. Taip pat nurodė tekstą programoje pateikti valstybine kalba. Tarsi pridedant greta programos lietuvių kalba dar ir vertimo į vokiečių kalbą pridėjimas pažeistų valstybinės kalbos įstatymą. Metodika taip pat, RT nuomone, buvusi parengta abstrakčiai, neatlikti tyrimai.
Nesusikalbėjimas neleistinai užtruko, Restauravimo taryba pataisytus variantus atmetinėjo vieną po kito, daugiausia dėl to, kad nesutarėme dėl sąvokų turinio, kaip sakoma, kalbėjome skirtingomis kalbomis. Taryba vertino pagal dailės kūrinių kriterijus, aš rėmiaus Europos vargonų restauratorių patirtimi ir priimta tvarka. 2021.08.01 RT, nuvažiavusi į Prienus ir pažiūrėjusi vargonus konstatavo, kad R. Gučo parengta vargonų programa visiškai neatitinka vargonų būklės. Prisimenant, kad programą pripažinti Latvijos, Švedijos, Vokietijos specialistai vertino gerai, tokia Tarybos, kurioje nebuvo nė vieno vargonų specialisto (man tai pat neteko tame susitikime dalyvauti), nuomonė suskambėjo, švelniai tariant, neįtikinamai.
Aiškinantis programos niuansus darbų pradžia nusikėlė daugiau, nei pusmečiui.
Galiausiai stabdyti darbus tapo nebepatogu prieš užsakovą. Tuomet Restauravimo taryba man, kaip nebesugebančiam parašyti teisingos programos, „ištiesė pagalbos ranką“, Restauravimo tarybos nariai geranoriškai sutiko padėti atlikti tyrimus, kad būtų galima parengti tinkamą metodiką ir pati parašė kitą, anot jos, teisingą programą.
Tenka pasakyti, kad skaitant tą „teisingą“, „pavyzdinį“ Prienų vargonų restauravimo programos variantą, už Restauravimo tarybą darosi tiesiog gėda. Negana, po ta „geranoriška“ programa man nežinant buvo priklijuotas ir mano parašas, o tai jau panašu į klastotę. Toks Restauravimo tarybos darbo „metodas“ nesiderina ir su profesine etika. Kadangi Restauravimo taryboje yra Restauratorių sąjungos narių, net buvo kilusi mintis kreiptis į mūsų Sąjungos etikos komisiją.
Kas iš tiesų parašė šią „pavyzdinę“ programą, nepažymėta. Taigi, Taryba autorystę ir tuo pačiu atsakomybę tarsi prisiėmė visa sau in corpore.
Žinoma, tikrasis autorius aiškus nuo pirmojo sakinio – visais atžvilgiais panašių vargonų restauravimo programų, pilnų visokiausių keistenybių, didžiąja dalimi rašytų copy/paste metodu, pastaraisiais metais parašyta ne viena. Restauravimo taryba jas yra patvirtinusi be jokios gaišaties. Todėl vieno kito iškalbingo teiginio pasidairykime ir kitose pastarojo meto vargonų restauravimo programose.
„Pavyzdinėje“ Prienų programoje, o ir visoje Prienų vargonų (ne)restauravimo istorijoje atsispindi visos mūsų vargonų paveldosaugos būklė. Todėl yra gera proga apie tai plačiau pakalbėti, taipogi pasidairyti ir po kitas pastarojo meto vargonų restauravimo programas, o ir darbus, atliktus jomis prisidengiant. Pivašiūnų, Telšių, Žemaičių Kalvarijos, Kauno Įgulos, Vilniaus Šventosios Dvasios vargonų restauravimo programose yra daug dalykų, keliančių rimtų abejonių dėl autoriaus kompetencijos (ir raštingumo). Tai kelia pavojų vargonų paveldui. Ir ne vien kelia, o tapo viena iš priežasčių, kodėl jau net buvo nepataisomai sudarkyta pora paveldinių vargonų.
Prienų vargonų programos (ne)tvirtinimo istorijoje pati Restauravimo taryba atkreipė dėmesį į kai kuriuos aktualius, net sisteminius klausimus. Taip pat ir paminėtų vargonų programose yra įdomių ir simptominių dalykų. Tyrimai, finansiniai klausimai, metodika - prie kai kurių apsistosime atskirai.
Jau yra tekę šiais klausimais pasisakyti, tai vienu, tai kitu kampo pažvelgti, parengti publikacijų, pranešimų. Tai neišvengiamai teks kiek kartotis. Tačiau nepamirškime, kad repetítio est mater studiórum – kartojimas yra mokslų motina.
GUČAS Rimantas
(g. 1942 08 22 Kaune)
Lietuvių muzikologas, vargonų restauratorius. 1965 m. baigė Lietuvos konservatoriją (Jadvygos Čiurlionytės klasę). 1966–1972 m. dirbo Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. 1972 m. prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau – Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1991 m. valstybinė įmonė, nuo 1993 m. – UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė), jai vadovavo (1991–2018 m. direktorius). Pagal R. Gučo projektus dirbtuvė restauravo, suremontavo, pastatė naujų ar perstatė daugiau kaip 30 vargonų. Parengė vargonų restauravimo programų. 1997 m. R. Gučui suteikta aukščiausios kategorijos restauravimo technologo (vargonai) kvalifikacija. Vargonų bičiulių draugijos (vok. Gesellschaft der Orgelfreunde; nuo 1982 m.), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (angl. International Society of Organbuilders; nuo 1998 m.) narys. 1987–1990 m. buvo SSRS vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos (su O. Jančenka), 2008–2012 m. Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas. 1997–1998 m. – Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971 m.), parengė Lietuvos vargonų katalogą. Užrašė daugiau kaip 1000 lietuvių liaudies dainų. Paskelbė straipsnių daugiausia vargonų, taip pat folkloro, muzikos istorijos temomis.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Rimantas-Gucas-27911, žiūrėta 2019 09 05.
Šioje svetainėje išreikšta nuomonė yra autorių nuomonė ir ji nebūtinai atitinka Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos poziciją. Už išsakytas mintis atsako autorius.